2015 08 23              XXI-sis eilinis   sekmadienis               metai B

EVANGELIJA  Jn  6,  60 - 69

Tai išgirdę, daugelis jo mokinių sakė: „Kieti jo žodžiai, kas gali jų klausytis!" Jėzus, žinodamas, kad mokiniai dėl to murma, paklausė: „Jus tai piktina? O kas būtų, jei pamatytumėte Žmogaus Sūnų, užžengiantį ten, kur jis buvo pirmiau?! Dvasia teikia gyvybę, o kūnas nieko neduoda. Žodžiai, kuriuos jums kalbėjau, yra dvasia ir gyvenimas. Bet kai kurie iš jūsų netiki". Mat Jėzus iš pat pradžių žinojo ir kas netiki, ir kas jį išduos.  Jis dar sakė: „Štai kodėl aš jums sakiau: niekas negali ateiti pas mane, jeigu jam nėra duota Tėvo". Nuo to meto nemaža jo mokinių pasitraukė ir daugiau su juo nebevaikščiojo. Tada Jėzus paklausė Dvylika: „Gal ir jūs norite pasitraukti?" Simonas Petras atsakė: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius. Mes įtikėjome ir pažinome, kad tu - Dievo Šventasis".

MINTYS PAMĄSTYMUI

Žodžiai apie Gyvenimo Duoną... Kieti žodžiai. Visų laikų žmogui tai kietas riešutėlis. Priimti Jėzų. Priimti kaip duoną. Kartais žmogus pasirenka lengvesnį kelią. Kaip ta nemaža mokinių dalis. Negali klausytis. O gal ir žodžiai „neužsilieka" ausyse. Ir kaip visa tai nepiktins žmogaus? Juk valgyti šią Duoną reikia kitaip, nei įprasta. Juk netgi kiekvienas trupinėlis šios Duonos, kuris, rodos, dar taip neseniai krito pastalėn šunyčiams, teikia gyvybę. Daug paprasčiau tiesiog  dėtis, kad nieko negirdime ir nesuprantame, kad mūsų tai neliečia. Tokia Duona neturi užgauti žmogaus ir jaukti jo gyvenimo! Ko gero panašios tiesos atsispindėtų mūsų aikštėse, skersgatviuose, pokalbiuose prie kavos puodelio, bulvarinės televizijos laidose ar spaudos puslapiuose. Žmogus greitas bėgti nuo Dievo. Galbūt tai natūrali tikrovė? Juk jeigu piktina žodžiai apie Gyvenimo Duoną, tai juo labiau Žmogaus Sūnaus asmuo, užžengiantis ten, kur buvo, jaukia nusistovėjusią tvarką... Šiandien Viešpats mus kviečia būti vis atviresniais Dvasios veikimui. Tik  draugaujant su Ja galime justi tikro gyvenimo skonį. Taigi, ar mūsų ir Dvasios keliai neišsiskyrė? Ar esame atviri Jos veikimui ir turime pakankamai drąsos atiduoti absoliučiai visą savo kasdienybę Jos įtakai? Jėzus, matantis širdies nusistatymus ir mintis, visada palieka galimybę arba išeiti, arba pasilikti. Ką pasirinksime? Jei pasirinksime būti su Jėzumi - šis reiškinys visuomet reikalauja drąsos išeiti iš man neįdomu - manęs tai neliečia kiauto. Tai reiškia ( tekste pabrėžiama priešprieša tarp Dvasios ir kūno nurodo  į antgamtinę ir prigimtinę gyvenimo plotmę - aut.apst.) širdies atvirumą - tą nepaprastą galimybę, visiems atseikėtą Tėvo. Ar pasinaudojame ja? O gal renkamės pasitraukimą ir nebevaikščiojimą su Jėzumi, kaip toji nemaža mokinių dalis, apie kurią keliais žodžiais užsimena evangelistas Jonas. Be abejo, jų pozicija dažnai atrodo patrauklesnė. Neretai tai kvepia tiesiog daugumos pozicija. Jėzus šiandieną ir mūsų klausia: „Gal ir jūs norite pasitraukti?" Jauskime, kad tik Jis turi mums visais laikais taip reikalingus amžinojo gyvenimo žodžius ir kartu su apaštalu Petru tarkime: „Viešpatie, pas ką mes eisime? Viešpatie, mums tik Tavęs vieno gana. Slaptingais keliais visus surink mus prie Savęs, kad ne tik klausytume žodžių, bet ir JAIS - TAVIMI gyventume". Dėkojame už Tavąjį Apreiškimą...

SKELBIMAI

ŠVENTŲJŲ  MINĖJIMAI

08.24  Šv. Baltramiejus, apaštalas

08.25  Šv. Liudvikas; šv. Juozapas Kalasantas, kunigas

08.26  Šv. Kazimieras - lietuvių jaunimo globėjas

08.27  Šv. Monika

08.28  Šv. Augustinas, vyskupas, Bažnyčios mokytojas

08.29  Šv. Jono Krikštytojo Nukankinimas