2015 09 13              XXIV-sis eilinis   sekmadienis               metai B

EVANGELIJA  Mk  8,  27 - 35

Jėzus su mokiniais keliavo į Pilypo Cezarėjos kaimus. Kelyje klausė mokinius: „Pasakykite, kuo mane žmonės laiko?" Jie atsakė: „Vieni - Jonu Krikštytoju, kiti - Eliju, treti - dar kuriuo iš pranašų". Tada jis paklausė: „O jūs kuo mane laikote?" Petras jam atsakė: „Tu esi Mesijas". Tuomet Jėzus griežtai įsakė niekam apie jį nekalbėti. Ir jis ėmė juos mokyti, jog reikia, kad Žmogaus Sūnus daug kentėtų, būtų seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestas, nužudytas ir po trijų dienų prisikeltų. Jis tai kalbėjo visiškai atvirai. Tada Petras, pasivadinęs jį į šalį, ėmė drausti. Jėzus atsigręžęs pažiūrėjo į mokinius ir subarė Petrą: „Eik šalin, šėtone, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis!" Pasišaukęs minią ir savo mokinius, Jėzus prabilo: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudys savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės.

MINTYS PAMĄSTYMUI

Ką tik girdėtas Kristaus ir apaštalų pokalbis įvyko po to, kai apaštalai jau buvo įsitikinę, kad Kristus yra žadėtasis Mesijas. Visų apaštalų vardu savo tikėjimą išreiškė Petras, pavadinęs Kristų Mesiju, Gyvojo Dievo Sūnumi. Tada Jėzus pirmą kartą jiems prabyla apie kryžiaus prasmę: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudys savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės". Sunku buvo apaštalams suprasti Jėzaus žodžius. Iš savo Mesijo jie laukė ko kito, laukė garbės, gerovės, o štai vietoj to - kvietimas sekti kenčiantį Kristų. Ieškodami kryžiaus prasmės, pirmiausiai prisiminkime, kad Kristus apaštalams kalbėjo ne tik apie kančią ir mirtį, bet ir apie savo Prisikėlimą. Prisikėlimas! - štai ko turime nepamiršti, jei norime suprasti kryžiaus slėpinį. Kančia - ne tikslas, bet kelias į tikslą. Šiandien girdime, kaip griežtai Kristus subarė Petrą, norėjusį įkalbėti Kristų vengti kančios: „Eik šalin, šėtone, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis!" Kodėl Kristus taip griežtai sudraudė savo vietininką? Kristus norėjo, kad šiuos žodžius išgirstų ne tik Petras su apaštalais, bet ir visa žmonija. Tai liečia Bažnyčios esmę. Bažnyčia šioje žemėje dar nėra naujas dangus ar naujoji Jeruzalė. Bažnyčia jau 2000 metų keliauja dulkėtais žemės keliais. Ar reikia stebėtis, kad jos drabužiai sudulkėję, kad jos veidas raukšlių išvagotas? Tačiau ji išlieka ta pati Kristaus įsteigta Bažnyčia. Apaštalus jis pasirinko ne išminčius, ne mokslo žvaigždes, bet paprastus vėjo ir saulės nugairintus žvejus. Tokia ji liko ir šiandien. Jai vadovauja palinkęs senelis, vyskupais ji renkasi ne mokslo įžymybes, šventaisiais skelbia ne istorijos garsenybes. Ji paprasta, visiems prieinama ir, kaip niekas kitas, linki mums Kristaus atneštos taikos ir ramybės. Tačiau prikeltojo Kristaus galia ją stiprina, idant kantrybe ir meile nugalėtų savo sielvartus ir sunkumus. Kryžius tėra kelias, kuriuo turime žengti. Šv. Paulius drąsina savo tikinčiuosius vyriškai pakelti dabartinius vargus, nes jie mums rengia neapsakomą, visa pranokstančią amžinąją garbę: „Mes žinome, kad, mūsų žemiškosios padangtės būstui suirus, mūsų laukia Dievo pastatas, ne rankomis statyti amžinieji namai danguje".

SKELBIMAI

ŠVENTŲJŲ  MINĖJIMAI

09.14  Šv. Kryžiaus Išaukštinimas

09.15  Švč. Mergelė Marija Sopulingoji

09.16  Šv. Kornelijus, popiežius ir Kiprijonas vyskupas, kankiniai

09.17  Šv. Robertas Belarminas, vyskupas, Bažnyčios mokytojas

09.19  Šv. Januarijus, vyskupas, kankinys