EVANGELIJA  Lk  2,  22 - 40

Pasibaigus Mozės Įstatymo nustatytoms apsivalymo dienoms, [Juozapas ir Marija] nunešė kūdikį į Jeruzalę paaukoti Viešpačiui, - kaip parašyta Viešpaties Įstatyme: Kiekvienas pirmgimis berniukas bus pašvęstas Viešpačiui, - ir duoti auką, kaip pasakyta Viešpaties Įstatyme: Porą purplelių arba du balandžiukus. Jeruzalėje gyveno žmogus, vardu Simeonas. Jis buvo teisus ir dievobaimingas vyras, laukiantis Izraelio paguodos, ir Šventoji Dvasia buvo su juo. Jam buvo Šventosios Dvasios apreikšta, kad jis nemirsiąs, kol pamatysiąs Viešpaties Mesiją. Šventosios Dvasios paragintas, jis atėjo dabar į šventyklą. Įnešant gimdytojams kūdikį Jėzų, kad pasielgtų, kaip Įstatymas reikalauja, Simeonas jį paėmė į rankas, šlovino Dievą ir sakė: „Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo Tavo išgelbėjimą, kurį tu prirengei visų tautų akivaizdoje: šviesą pagonims apšviesti ir tavosios Izraelio tautos garbę". Kūdikio tėvas ir motina stebėjosi tuo, kas buvo apie jį kalbama. O Simeonas palaimino juos ir tarė motinai Marijai: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, - ir tavo pačios sielą pervers kalavijas, - kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys". Ten buvo ir pranašė Ona, Fanuelio duktė iš Asero giminės. Ji buvo visiškai susenusi. Po mergystės ji išgyveno septynerius metus su vyru, o paskui našlaudama sulaukė aštuoniasdešimt ketverių metų. Ji nesitraukdavo iš šventyklos, tarnaudama Dievui per dienas ir naktis pasninkais bei maldomis. Ir ji, tuo pat metu priėjusi, šlovino Dievą ir kalbėjo apie kūdikį visiems, kurie laukė Jeruzalės išvadavimo. Atlikę visa, ko reikalavo Viešpaties Įstatymas, jie sugrįžo į Galilėją, į savo miestą Nazaretą. Vaikelis augo ir stiprėjo; jis darėsi pilnas išminties, ir Dievo malonė buvo su juo.

MINTYS  PAMĄSTYMUI

Įstatymui, Juozapas su Marija atnešė gimusį Išganytoją į šventyklą paaukoti Viešpačiui. Taip elgiamės ir mes. Yra daug nuostatų, įsakančių būti šventovėje, ir mes nemurmėdami praveriame bažnyčios duris. Atlikę visa, kas nustatyta, grįžtame namo, tačiau keista... labai dažnai pasitaiko, kad po tokio apsilankymo mumyse niekas nepasikeitė. Mes grįžtame į kasdienę pilkumą. Ko gero, taip yra todėl, kad mes ten einame tik tam, kad įvykdytume nuostatus. Mums trūksta nuoširdumo, vilties, todėl, būdami šalia Viešpaties, jo taip ir nesusitinkame. Visiškai su kitu nusiteikimu į Jeruzalės šventyklą atėjo senelis Simeonas. Ši Evangelijos ištrauka mums kalba apie tikrąją jaunystę. Kuomet žmogus jau nieko iš niekur nebelaukia ir nieko nebesitiki, kai praranda viltį, tą pačią akimirką jį apgaubia stingdantis senatvės šaltis ir pasigirsta mirties sparnų plazdėjimas. Simeonas ir Ona per savo gyvenimą kaupė ne nusivylimus, bet viltį. Jie išdrįso svajoti ir niekuomet neatsižadėjo tos, atrodytų, beprotiškos minties: pamatyti Viešpaties Mesiją. Tiedu Senojo Testamento žmonės nepasidavė įpročiui. Einantys metai, tie patys juos supantys žmonės, įprasti darbai neatėmė iš jų noro suvokti dar daugiau ir dar aiškiau. Jie žinojo, kad negali pasenti, prisiminė, kad privalo būti žvalūs, pasirengę lemtingam susitikimui su pasaulio Gelbėtoju. Juk Jėzus atėjo kalbėti apie naują pasaulį, kuriame privalo viešpatauti meilė, o meilės kalbą geriausiai gali suprasti tik vaikas, kuris su pasitikėjimu bėga pas savo tėvą. Juk, gimus Jėzui, Marija buvo dar labai jauna, toks buvo ir Juozapas, kol kas nepatekęs į viduramžių dailininkų, pasistengusių pavaizduoti jį sukumpusiu seneliu, rankas. Dievas atskleidžia save jauniems, tiems. kurie turi viltį, kurie ilgisi ir nesibijo savo svajonių. Tiesa, tai suprasti gali tik jaunas žmogus, nors jo pečiai jau būtų ir sulinkę. Reikia tik vieno: nebijoti savo jaunystės.

ŠVENTŲJŲ  MINĖJIMAI

12.29  Šv. Tomas Beketas, vyskupas, kankinys

01.01  Švč. M. Marija, Dievo Gimdytoja

01.02  Šv. Bazilijus Didysis ir Grigalius Nazianzietis, vyskupai, Bažnyčios mokytojai