Ji tikrai nebuvo laimingesnė už mus. Ji paprasčiausiai kur kas labiau už mus pasitikėjo Dievu. Mes visi norėtume žinoti savo ateitį. Negalėdami atsispirti šiam troškimui, žmonės eina pas ekstrasensus ir būrėjus, skaito horoskopus ir klausosi visų pranašysčių iš eilės. Ieškome mokytojo, kuris pasakytų, kaip turėtume elgtis, norėdami išvengti sunkumų ir nelaimių ateityje. Mes bijomės ateities, todėl stengiamės apsidrausti, manydami, kad žinios mus apsaugos, tačiau ateitis vis tiek būna visai kitokia, negu kad tikėjomės. Iš tiesų Marija mums tampa gyvu pavyzdžiu, kaip išvengti ateities baimės. Visas gyvenimas turi tapti dideliu pasitikėjimo aktu. Kas beįvyktų, mes viskam sakome „taip", kaip kad tai padarė Marija. Mes ištariame Dievui „taip" ir jaučiamės ramūs. Visa, kas beatsitiktų, yra Dievo valia. Jei nesugebėsime Dievui ir sau pasakyti to sakralaus „taip", mūsų gyvenimas virs pragaru. Nuolat klausinėsime savęs: „Kodėl kaip tik man taip atsitiko? Už kokius nusikaltimus turiu kentėti? Kodėl Dievas mane baudžia? Ar jam nepakanka viso to, ką iškenčiau iki tol?" ir niekaip nerasime atsakymo. Stengdamiesi kovoti dėl savo likimo ir pykdami dėl įvykių, nesuderinamų su mūsų norais, iš tiesų paneigtume patį gyvenimą. Jei nemokėsime ištarti Dievui „taip", tai bus visa ko pabaiga. Tada žmogus į Dievą žvelgia, kaip į savo priešą ir jaučiasi persekiojamas, nesuvokia, kokią prasmę gali turėti vienokie ar kitokie įvykiai ir net nebando tos prasmės ieškoti. Savo kelią su Dievu susiejęs žmogus Jo malonės dėka žvelgia į savo gyvenimo įvykius ir žino, kad iš jų gali mokytis, rasti prasmę ir net įžvelgti juose jam skirtą gėrį. Įvykusio dalyko pakeisti nebeįmanoma, tačiau įmanoma padaryti, kad nebesikartotų padarytas blogis, pasitikint, kad Dievas ir pačias sunkiausias akimirkas gali palydėti savo palaima. Marija daug ko nesuprato ir nežinojo, kas jos laukia, tačiau ir nežinodama ji be šešėlio dvejonės ištarė "Tebūnie!". Šį žodį ištarę Dievui, ir mes galime būti tikri, jog mūsų širdyje apsigyvens ramybė...