EVANGELIJA Mk 1, 7
- 11
Jis
skelbė: „Po manęs ateina galingesnis už mane, - aš nevertas nusilenkęs atrišti
jo kurpių dirželio. Aš jus krikštijau vandeniu, o jis krikštys jus Šventąja
Dvasia". Tomis
dienomis atėjo Jėzus iš Galilėjos Nazareto, ir Jonas jį pakrikštijo Jordane.
Vos tik išbridęs iš vandens, Jėzus pamatė prasiveriantį dangų ir Dvasią, tarsi
balandį, nusileidžiančią ant jo. Ir iš dangaus pasigirdo balsas: „Tu mano
mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi".
MINTYS PAMĄSTYMUI
Bažnyčia šį
sekmadienį mums parodo kitą Jėzų: drauge su nusidėjėliais laukiantį atsivertimo
krikšto. Tai pirmas Dievo meilės ženklas, parodantis, kad Dievas dalijasi su
savo kūriniais visu kuo, o pirmiausia savo meile. Tuo ženklu mums yra mūsų
krikštas. „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi,"- tokiais žodžiais,
kuriuos evangelistas Morkus įdeda į dangaus Tėvo lūpas, atskleidžiamas Jėzaus
asmuo ir Jo pasiuntinybė. Menamas tarpas tarp Kristaus apsireiškimo ir Jo
krikšto iš tiesų yra tik teorinis: šiandien Kristus gimsta mumyse per krikštą,
ir mums rodoma Dievo meilė yra pats tikriausias ženklas, pagal kurį galima
atpažinti krikščionį, taip, kaip žvaigždė vedė pas Kristų išminčius. Kaip rašo
apaštalas Paulius, Kristuje ir mes esame tapę Dievo vaikais. Dievas myli taip
pat ir mus, Jis gėrisi mumis. Kalėdos yra nenutrūkstančių paslapčių grandinė.
Mes mąstėme apie danguje esantį Dievą o išvydome Jį Betliejuje, svarstėme apie
Dievo neprieinamumą ir dvasios pasaulį, o susidūrėme su žmogumi, tikėjomės
susitikti su Dievu, kurio pagalbos galėtume prašyti, o pasirodė, kad tai
Kūdikis, kuriam reikia mūsų globos, laukėme Dievo, kurį su pagarba priims
valdantieji, tačiau Jį pripažino visuomenės atstumtieji, manėme, kad Dievas
pasirodys aiškiai ir galingai, o atėjo silpnas kūdikis, kurį surasti reikėjo
padėti daug pastangų, ir tai sugebėjo padaryti tik išminčiai. Šį sekmadienį,
aprašant Jėzaus krikštą, mums nuaidi dar viena stulbinanti tiesa: Dievas myli
mus, nepaprastai myli. Ši žinia - tai tarsi paskutinis Kalėdų džiaugsmingas
akordas. Mes visi esame auklėjami taip, kad galėtume būti mylimi. Mums tėvai
aiškina, kaip turėtume elgtis, kad užsitarnautume kitų žmonių meilę. Nuo mažens
esame mokomi, kad turime būti gerais mokiniais, gerais vaikais, gerais
sužadėtiniais, gerais sutuoktiniais, gerais tėvais, gerais specialistais,
gerais kunigais, geromis vienuolėmis... pasaulis vertina žmones už jų pasiekimus.
Drauge toks suvokimas kažkiek iškreipia mumyse esančią Dievo meilės sąvoką: mes
tikime, kad Dievas mus myli, tačiau manome, kad tam reikia tam tikrų mūsų
nuopelnų, ypatingų sąlygų... Taip visas mūsų gyvenimas tampa įvertinimo ir
pripažinimo elgetavimu. Jei koks nors žmogus to nepadaro, prieštarauja mums ar
mus apkaltina, ne kartą jaučiamės pažeminti ir iš visų jėgų stengiamės įrodyti
savo pranašumą, trokštame pripažinimo ir meilės. Šiandien Bažnyčia mums aiškiai
sako: Dievas myli mus, labai myli, dar tada, kai mes nieko nepadarėme. Dievas
myli mus ne todėl, kad esame geri, bet mylėdamas mus padaro gerais. Dievas myli
mus, nes mumyse mato savo meilės kūrinį, brangenybę, kuria galime tapti,
kilnumą, kurį mums suteikia krikšto akimirką. Šiandien mes susiduriame su visa
krikščionybės esme: Dievas mane myli už tai, kad esu, ir atskleidžia mano
būties gelmes. Aš esu Dievo mylimas...
Iškeliavę pas
Viešpatį...
Praėjusią
savaitę iškeliavo pas Viešpatį šie mūsų parapijos bendruomenės nariai:
Virginijus Žilinskas, Regina Stulgytė, Juozas Dambrauskas. Amžinąjį atilsį duok
jiems Viešpatie...
ŠVENTŲJŲ MINĖJIMAI
01.17 Šv. Antanas, abatas