EVANGELIJA Jn 1, 35 - 42
Kitą dieną tenai vėl stovėjo
Jonas ir du jo mokiniai. Išvydęs ateinantį Jėzų, jis tarė: „Štai Dievo
Avinėlis!" Išgirdę tuos žodžius, abu mokiniai nuėjo paskui Jėzų. O jis
atsigręžė ir, pamatęs juos sekančius, paklausė: „Ko ieškote?" Jie atsakė: „Rabi
(tai reiškia: „Mokytojau") , kur gyveni?" Jis tarė:
„Ateikite ir pamatysite". Tada jiedu nuėjo, pamatė, kur
jis gyvena, ir tą dieną praleido pas jį. Tai buvo apie dešimtą valandą. Vienas
iš tų dviejų, kurie girdėjo Jono žodžius ir nuėjo su Jėzumi, buvo Simono Petro
brolis Andriejus. Jis pirmiausia susiieškojo savo brolį Simoną ir jam pranešė:
„Radome Mesiją!" (išvertus tai reiškia: „Dievo Pateptąjį - Kristų"). Ir
nusivedė jį pas Jėzų. Jėzus pažvelgė į jį ir tarė: „Tu esi Simonas, Jono sūnus,
o vadinsies Kefas" (tai reiškia: „Petras - Uola") .
MINTYS PAMĄSTYMUI
Šiandien krikščionybė susilaukia daug
priekaištų iš visuomenės: mes nepanaikinome nelygybės, nesukūrėme patvarios
taikos, mūsų tarpe daug nesutarimų, pykčio, įvairaus blogio... Mes suprantame
visus tuos priekaištus ir pripažįstame jų teisingumą. Be abejo, iš žmogaus,
pasirinkusio savo idealu Kristų, tikimasi daug, labai daug. Krikščioniu tampama
ne per vieną ir net ne per tūkstantį dienų. Mums dera atsiprašyti už lėtumą,
nuolatinį vėlavimą, stengiantis padėti, gydant žaizdas, mūsų nutolimą nuo
Evangelijos, kurią stengiamės iš naujo atrasti. Tikriausiai, mes nesame tokie,
kokius mus norėtų matyti pasaulis. Jis pageidauja tobulų krikščionių,
nenuviliančių, nepaniekinančių savo vardo. Tai nereiškia, jog krikščionys
nenori išlaikyti ištikimybės, eidami krikšto pažadų vykdymo keliu. Visa bėda
tik tame, kad tikrai garbingai sugebame laikytis tik vieno pažado: nestovėti
vietoje. Mes galime tik pažadėti, kad kiekvieną dieną galime mėginti pradėti iš
naujo savo kelią. Jau esame padarę pirmuosius žingsnius ir užtikriname, kad
padarysime kitus, tik neaišku, kiek tokių žingsnių reikės. Taip yra todėl, kad
dvasios kelionė nepanaši į keliautojų žingsnius. Joje, padaręs pirmą žingsnį,
nesi tikras, kad jis jau liko už nugaros. Gali būti, jog kitą rytą prieš akis
stovės tos pačios kliūtys, atrodytų, vieną kartą įveiktas blogis iškils dar
skaudžiau. Štai kodėl galima tvirtinti, jog net ir labai besistengdami,
tebeliekame pradinukais. Mes gyvename su Viešpačiu, bet vis nedrįstame praverti
duris ir peržengti slenkstį. Todėl ne visuomet teisinga, kai reikalaujama, kad
visuomet būtume pirmaujančių tarpe. Mes jais nesame ir, galbūt, nesugebame
būti. Mes galime savo tikėjimą paliudyti savo bandymais tapti geresniais,
sąžinės priekaištais, kad to nepajėgiame padaryti, savo vidiniu nerimu ir
ieškojimais. Mus išduoda nostalgija, užplūstanti, suvokus didybę, kuriai esame
skirti ir nuo kurios esame dar taip toli... Pageidaujama, kad krikščionys
turėtų būti geresni už kitus, tačiau dažnai mes nesame geresni, tačiau su tuo
nesutinkame ir norime keistis. Norime būti arčiau Viešpaties, o tai jau reiškia
tam tikrą nueitą kelią. Mes atėjome pas Išganytoją ir pamatėme,
jog mūsų laukia dar ilgesnė kelionė. Tačiau viena, ką galime pasakyti visiems,
būtų tai: Mes nenusigręšime, mes eisime toliau. Ko gero, šie žodžiai
labiausiai tiktų apibūdinti krikščionį...
Iškeliavę pas
Viešpatį...
Praėjusią
savaitę iškeliavo pas Viešpatį šie mūsų parapijos bendruomenės nariai: Aldona
Agota Lipnickienė, Jonas Algimantas Andriuškevičius, Stasys Vaičiulis. Amžinąjį
atilsį duok jiems Viešpatie...
ŠVENTŲJŲ MINĖJIMAI
01.20 Šv. Fabijonas, popiežius, kankinys; šv.
Sebastijonas, kankinys
01.21 Šv. Agnietė, mergelė, kankinė
01.22 Šv. Vincentas, diakonas, kankinys
01.24 Šv. Pranciškus Salezas, vyskupas, Bažnyčios
mokytojas