EVANGELIJA  Jn  12,  20- 33

Tarp atėjusių per šventes Dievo pagarbinti buvo ir graikų. Jie kreipėsi į Pilypą, kilusį iš Galilėjos miesto Betsaidos, prašydami: „Gerbiamasis, mes norėtume pamatyti Jėzų!" ²² Pilypas nuėjo ir pasakė Andriejui, paskui jie abu - Andriejus ir Pilypas - atėję pranešė Jėzui. O Jėzus jiems tarė: „Atėjo valanda, kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių. Kas myli savo gyvybę, ją pražudys, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui. Kas nori man tarnauti, tegul seka paskui mane: kur aš esu, ten bus ir mano tarnas. Kas man tarnaus, tą pagerbs mano Tėvas. Dabar mano siela sukrėsta. Ir ką aš pasakysiu: 'Tėve, gelbėk mane nuo šios valandos!'? Bet juk tam aš ir atėjau į šią valandą. Tėve, pašlovink savo vardą!" Tuomet iš dangaus ataidėjo balsas: „Aš jį pašlovinau ir dar pašlovinsiu!" Aplink stovinti minia, tai išgirdus, sakė griaustinį sugriaudus. Kai kurie tvirtino: „Angelas jam kalbėjo". O Jėzus atsakė: „Ne dėl manęs, o dėl jūsų pasigirdo tas balsas. Dabar teisiamas šitas pasaulis. Dabar šio pasaulio kunigaikštis bus išmestas laukan. O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs". Jis tai pasakė nurodydamas, kokia mirtimi jam reikės mirti.

MINTYS  PAMĄSTYMUI

Mes norime pamatyti Jėzų... Šis Velykų šventėms atvykusių graikų prašymas, ko gero, kaip niekada anksčiau yra aktualus ir mūsų laikams.Mes norime pamatyti tą Mokytoją, kalbantį taip, kaip niekas kitas iki tol nekalbėjo. Norime pamatyti Jį, užjaučiantį ir viską paaiškinantį, einantį pasitikti žmogaus ir tikrai iš širdies verkiantį mirusio draugo. Norime pamatyti Tą, kuris gailisi nusidėjėlių, atveria išganymo kelią ir visiems sako, kad atėjo ne teisti pasaulio, bet jį išgelbėti. Norime pamatyti Jėzų... Tai taip pat ir mūsų dienų pasaulio prašymas, pasaulio, pasimetusio, kupino sumaišties, paženklinto karų ir konfliktų, užkietinančių žmogaus širdį, sėjančių priešiškumą daugelio protuose ir apginkluojančių rankas. Norime pamatyti Jėzų, kad galėtume tikėtis to, kas atrodo neįmanoma. Mums reikia, kad kas nors paaiškintų, kaip turime elgtis. Norime pamatyti Jėzų, kad pajėgtume nepriimti prievartos logikos, įstengtume žvelgti pirmyn, įsiklausyti į nuoširdžius žodžius, tikrus, žmogiškus, įtikinančius ir nesuinteresuotus. Norime pamatyti Jėzų, nes stengiamės būti kitokie, tačiau nežinome, kaip tai padaryti, nemokame atleisti ir mums labai reikia To, kuris atnaujintų mūsų širdis ir išvaduotų iš blogio pančių. Tačiau, atsiliepdamas į graikų troškimą išvysti Jį, Jėzus visų pirmiausia kalba apie savo atėjimo į pasaulį prasmę, tuo pačiu nurodydamas kelią ir visiems savo sekėjams: Jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių. Jėzus atėjo į pasaulį ne tam, kad „pasiliktų vienas", bet kad neštų „gausių vaisių". Tai kelias, kurį Jis nurodo ir savo sekėjams. Kiekvieno mūsų gyvenimas yra kaip tas grūdas, kuris gali duoti nepaprastų vaisių, pranokstančių mūsų tokį trumpą gyvenimą žemėje ir tokias ribotas galimybes, tačiau tai gali būti padaryta tik sekant Išganytojo nurodytu keliu. Jėzus be galo pasitiki Dangaus Tėvu. Jis neprašo gelbėti Jį nuo artėjančio skausmo, bet trokšta Tėvo garbės, kuri yra ir žmonių, už kuriuos Išganytojas aukojasi, išaukštinimas. Jis aiškiai paliudija: „Juk tam aš ir atėjau į šią valandą". Susidūrę su skausmu, liūdesiu, tamsybėmis, mes irgi galime leisti savo silpnumui įžvelgti Dievo garbę, pasireiškusią mums Jėzaus begalinėje meilėje.

MINĖJIMAI

04.02  Popiežiaus Jono Pauliaus II ketvirtosios mirties metinės