EVANGELIJA  Mk  9,  2- 10

Po šešių dienų Jėzus pasiėmė Petrą, Jokūbą ir Joną ir užsivedė juos vienus nuošaliai ant aukšto kalno. Ten jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo drabužiai ėmė taip baltai spindėti, kaip jų išbalinti negalėtų joks skalbėjas žemėje. Jiems pasirodė Elijas ir Mozė, kurie du kalbėjosi su Jėzumi. Petras ir sako Jėzui: „Rabi, gera mums čia būti. pastatykime tris palapines: vieną tau, antrą Mozei, trečią Elijui". Jis nesižinojo, ką sakąs, nes jie buvo persigandę. Užėjo debesis ir uždengė juos, o iš debesies nuskambėjo balsas: „Šitas mano mylimasis Sūnus. Klausykite jo!" Ir tuojau, vėl apsižvalgę, jie nieko prie savęs nebematė, tik vieną Jėzų. Besileidžiant nuo kalno, Jėzus liepė niekam nepasakoti, ką jie buvo matę, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių. Jie gerai įsidėmėjo šį pasakymą ir svarstė, ką reiškia „prisikelti iš numirusių".

MINTYS  PAMĄSTYMUI

Šio sekmadienio liturgijoje skaitomoje Evangelijos ištraukoje mėginama papasakoti apie Jėzaus atsimainymą, kurį sunku net įsivaizduoti. Ko gero, kur kas svarbiau suprasti tai, ką jautė trys Jėzaus bičiuliai, tapę šio nepaprasto įvykio liudininkais. Tikriausiai jausmas, kurį tuo momentu patyrė apaštalai, buvo visiškas atsidavimas ir ramybė. Jie suprato, kad tai, ką jie išgyvena tą akimirką, gali suteikti prasmę visam jų gyvenimui. Jiems tapo aišku, kad visos aukos, atsižadėjimai ir problemos, atsiradusios dėl to, kad jie apsisprendė sekti Jėzų, turi prasmę ir nėra nenaudingos. Mokiniai troško, kad visa tai truktų amžinai. Jie, tiesa, buvo išsigandę, tačiau tai buvo kvapą gniaužianti pagarbi baimė, panaši į tą, kurią pajunta žmogus, atsidūręs kalnų viršūnėse, regėdamas aplinkui save gamtos didybę ir grožį, o drauge suvokdamas savo mažumą. Panašias akimirkas žmonės išgyvena ir savo maldoje. Galbūt, tai nėra labai dažna, tačiau pasitaiko, kad tam tikrame gyvenimo etape, būdami kokioje nors konkrečioje vietoje, gal ir nekalbėdami išmoktų maldų žodžių, savo širdyje pajuntame gilią ramybę ir vidinę šviesą. Būna, kai nesinori išeiti iš bažnyčios, nes atrodo, kad viskas, kas vyko iki tol, buvo skirta tik tam momentui: Dievo artumo pajautimui. Kaip tik tada atsiveria ir dar viena galimybė: suvokti savo ateitį, pajusti, kad Dievas visuomet yra su mumis ir mes norime būti su Juo. Bažnyčia ne veltui antrąjį Gavėnios sekmadienį tikintiesiems primena Jėzaus atsimainymą, kuris ir šiaip jau yra švenčiamas kasmet rugpjūčio 6 dieną. Po to, kai pirmąjį Gavėnios sekmadienį buvo kalbama apie Jėzaus išėjimą į dykumą ir Jo gundymą, o šio sekmadienio pirmajame skaitinyje primenamas Abraomo išmėginimas ir jo auka, pasakojimas apie švytintį Jėzaus veidą tampa paguodos šviesa, vedančia mus per Gavėnios išmėginimus į prisikėlimo tiesą. Kiekvienais metais ta šviesa nušviečia mūsų tikėjimo kelionę. Iš mūsų pusės reikia tik vieno: nepraleisti tos progos ir neužmiršti pasakyti: „Kaip gera mums čia"...

Iškeliavę  pas  Viešpatį...

Praėjusią savaitę iškeliavo pas Viešpatį šie mūsų parapijos bendruomenės nariai: Jadvyga Tebėrienė, Mečislovas Domskis, Pranciškus Bankauskas, Regina Teunova, Marija Rajackienė, Stefanija Žukienė, Titas Tranauskas. Amžinąjį atilsį duok jiems Viešpatie...

ŠVENTŲJŲ  MINĖJIMAI

03.08  Šv. Bonifacas (Brunonas) Kverfurtietis, vyskupas, kankinys