EVANGELIJA  Jn  20,  19 - 31

Tos pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!" Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį. O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu".Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, - sulaikytos". Vieno iš dvylikos - Tomo, vadinamo Dvyniu, - nebuvo su jais, kai Jėzus buvo atėjęs. Taigi kiti mokiniai jam kalbėjo: „Mes matėme Viešpatį!" O jis jiems pasakė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono - netikėsiu". Po aštuonių dienų jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!" Paskui kreipėsi į Tomą: „Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis - būk tikintis". Tomas sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas"! Jėzus jam ir sako: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!" Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė dar daugel kitų ženklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje. O šitie yra surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte gyvenimą per jo vardą.

MINTYS  PAMĄSTYMUI

Apaštalą Tomą ne vieną kartą galime matyti savyje, daugelio nusivylusių ir drąsos netekusių žmonių veiduose, po to, kai jie visą save sudėjo į kokį nors žlugusį gyvenimo planą. Kuo aukščiau pakylame, tuo skaudžiau krentame. Nelauktas kryžius, prie kurio buvo prikaltas Mokytojas, sustingdė taip pat ir Tomo sielą. Apstulbęs ir nepasitikėdamas jis klausėsi savo draugų pasakojimo. Jo dvasios žaizdos tebeskauda ir tebekraujuoja, o šie džiugiai kalba matę gyvą prisikėlusį Viešpatį... Tomas tepasako tik tiek: „Kol nepamatysiu, netikėsiu..." Jis negalėjo patikėti jų žodžiais, nes apaštalai, susidūrę su Jėzaus kančia, išsilakstė. Nors Išganytojas ir buvo jiems apie tai kalbėjęs, jie tuo netikėjo ir neparodė savo ištikimybės, nepajėgė to padaryti, tad kodėl dabar Tomas turėtų patikėti jais?! Ko gero, Tomas yra teisus...Dažnai tenka sutikti krikščionis, panašius į Tomą, nusivylusius netinkamu mūsų, Jėzaus mokinių, liudijimu, papiktintus mūsų gyvenimo ir tikėjimo skirtingumu. Išganytojas nepriekaištavo Tomui už tariamą netikėjimą. Leidimas paliesti žaizdas buvo tarsi atlyginimas už tą didžiulį skausmą, tarsi pats Jėzus sakytų: „Žinau, kaip kentėjai, kentėjau ir aš..." Tada Tomas pasidavė: iš jo akių paplūdo ašaros, jis pasijuto apgaubtas meilės ir tikėjimo. Mokinys puolė ant kelių ir pirmiau už bet kurį kitą apaštalą pasakė tai, apie ką iki tol nė vienas nedrįso nė galvoti: „Mano Viešpats ir mano Dievas!"

ŠVENTŲJŲ  MINĖJIMAI

04.23  Šv. Jurgis, kankinys (antrasis Lietuvos globėjas)

04.24  Šv. Vaitiekus (Adalbertas), vienuolis, kankinys

04.25  Šv. Morkus, evangelistas