EVANGELIJA
Jn 10, 11 - 18
Aš - gerasis
ganytojas. Geras ganytojas už avis guldo gyvybę. Samdinys, ne ganytojas, kuriam
avys ne savos, pamatęs sėlinantį vilką, palieka avis ir pabėga, o vilkas puola
jas ir išvaiko. Samdinys pabėga, nes jis samdinys, jam avys nerūpi. Aš -
gerasis ganytojas: aš pažįstu savąsias, ir manosios pažįsta mane, kaip mane
pažįsta Tėvas ir aš pažįstu Tėvą. Už avis aš guldau savo gyvybę. Ir kitų avių dar
turiu, kurios ne iš šios avidės; ir jas man reikia atvesti; jos klausys mano
balso, ir bus viena kaimenė, vienas ganytojas. Tėvas myli mane, nes aš guldau
savo gyvybę, kad ir vėl ją pasiimčiau. Niekas neatima jos iš manęs, bet aš pats
ją laisvai atiduodu. Aš turiu galią ją atiduoti ir turiu galią vėl ją atsiimti;
tokį priesaką aš esu gavęs iš savojo Tėvo".
MINTYS
PAMĄSTYMUI
Girdint pasakojimą apie ganytoją, avis ir
avidę, kartais pasijuntame kiek nejaukiai. Didžiajai daliai šių dienų
tikinčiųjų šie įvaizdžiai praktiškai nieko nesako, yra pernelyg atitolę nuo
realybės, su kuria jie kasdien susiduria. Drauge reikia pripažinti, kad
žodžiai, kuriuos Išganytojas vartoja šiame palyginime neprarado savo svarbos ir
šiais laikais. Geras, aukoti gyvybę, pažinti, atvesti, suvienyti,- visa tai ir
mūsų dienų žmonėms tebereiškia tą patį, kaip ir Jėzaus klausytojams. Mes labai
mikliai mokame pasinaudoti siūlomais žodžiais ir šūkiais, todėl, kalbant apie
pasiaukojimą ir tinkamą vadovavimą, iškyla pavojus, kad šis sekmadienis, kai
visoje Bažnyčioje meldžiamasi už pašaukimus, gali tapti tarpusavio kaltinimų ir
apmaudavimo diena. Kiekvienas iš mūsų labai puikiai sugeba padaryti kito
žmogaus sąžinės sąskaitą, atpažinti artimo kaltes, su gailesčiu belsti į artimo
krūtinę. Iš tiesų toks elgesys ne tik kvailas, bet ir negarbingas. Bet kuriuo
atveju, norint tinkamai suprasti vieniems kitus, reikia ir kur kas didesnio
atvirumo, suvokiant visų pirma ne kito kaltes, bet pirmiausia įvertinant
pranašumus. Šiais laikais žmonės pernelyg dažnai slepiasi minioje, ir jei
tokios minios pakanka statistikos darbuotojams, kuriem visų pirma svarbu
skaičiai, jokia parapija negali būti matuojama tuo, kiek joje yra tikinčiųjų.
Tikintysis visuomet turi teisę būti atpažintas, ir, klausydamasis net pačių
bendriausių pamokymų, jausti, kad kunigui rūpi jo gyvenimas. Kunigai,
tikriausiai kažkiek teisūs, tvirtindami, kad jų ganomieji ne kartą yra
inertiški ir nedrąsūs, tačiau, suvokiant parapiją, kaip bendruomenę, tenka
pripažinti, kad žmogus niekuomet nenori būti bandos dalimi, būtent, ploti pagal
komandą, visuomet pritarti, pasiduoti tėkmei, paklusniai vykdyti visus
nurodymus, netgi jei jų pats ir nesupranta. Ne visiems pasiseka suvokti, kad
kartais geriau kiek sunkokas paklusnumas, negu abejingumas ir apatija, geriau
gyvas reagavimas, nei nuobodulys Bažnyčioje, geriau protingas nepritarimas, nei
kvailas paklusnumas. Geras ganytojas visiškai nėra tas, kuris prisitaiko prie
tikinčiųjų susikurto įvaizdžio. Toks įvaizdis visuomet reikš pataikavimą
žmogiškiems norams. Labai svarbu, ganytojui būti savimi: tikru, autentišku,
tokiu, kurį galima atpažinti iš balso, netgi jei tas balsas ir nebus labai
skardus ir primygtinai reikalaujantis. Jei geriau suprastume vieni kitus, ko
gero, ir mūsų Bažnyčia būtų visiškai kitokia, turinti savyje bruožų to, ką
Kristus pavadino savąja kaimene.
EVANGELIJA
Jn 10, 11 - 18
Aš - gerasis
ganytojas. Geras ganytojas už avis guldo gyvybę. Samdinys, ne ganytojas, kuriam
avys ne savos, pamatęs sėlinantį vilką, palieka avis ir pabėga, o vilkas puola
jas ir išvaiko. Samdinys pabėga, nes jis samdinys, jam avys nerūpi. Aš -
gerasis ganytojas: aš pažįstu savąsias, ir manosios pažįsta mane, kaip mane
pažįsta Tėvas ir aš pažįstu Tėvą. Už avis aš guldau savo gyvybę. Ir kitų avių dar
turiu, kurios ne iš šios avidės; ir jas man reikia atvesti; jos klausys mano
balso, ir bus viena kaimenė, vienas ganytojas. Tėvas myli mane, nes aš guldau
savo gyvybę, kad ir vėl ją pasiimčiau. Niekas neatima jos iš manęs, bet aš pats
ją laisvai atiduodu. Aš turiu galią ją atiduoti ir turiu galią vėl ją atsiimti;
tokį priesaką aš esu gavęs iš savojo Tėvo".
MINTYS
PAMĄSTYMUI
Girdint pasakojimą apie ganytoją, avis ir
avidę, kartais pasijuntame kiek nejaukiai. Didžiajai daliai šių dienų
tikinčiųjų šie įvaizdžiai praktiškai nieko nesako, yra pernelyg atitolę nuo
realybės, su kuria jie kasdien susiduria. Drauge reikia pripažinti, kad
žodžiai, kuriuos Išganytojas vartoja šiame palyginime neprarado savo svarbos ir
šiais laikais. Geras, aukoti gyvybę, pažinti, atvesti, suvienyti,- visa tai ir
mūsų dienų žmonėms tebereiškia tą patį, kaip ir Jėzaus klausytojams. Mes labai
mikliai mokame pasinaudoti siūlomais žodžiais ir šūkiais, todėl, kalbant apie
pasiaukojimą ir tinkamą vadovavimą, iškyla pavojus, kad šis sekmadienis, kai
visoje Bažnyčioje meldžiamasi už pašaukimus, gali tapti tarpusavio kaltinimų ir
apmaudavimo diena. Kiekvienas iš mūsų labai puikiai sugeba padaryti kito
žmogaus sąžinės sąskaitą, atpažinti artimo kaltes, su gailesčiu belsti į artimo
krūtinę. Iš tiesų toks elgesys ne tik kvailas, bet ir negarbingas. Bet kuriuo
atveju, norint tinkamai suprasti vieniems kitus, reikia ir kur kas didesnio
atvirumo, suvokiant visų pirma ne kito kaltes, bet pirmiausia įvertinant
pranašumus. Šiais laikais žmonės pernelyg dažnai slepiasi minioje, ir jei
tokios minios pakanka statistikos darbuotojams, kuriem visų pirma svarbu
skaičiai, jokia parapija negali būti matuojama tuo, kiek joje yra tikinčiųjų.
Tikintysis visuomet turi teisę būti atpažintas, ir, klausydamasis net pačių
bendriausių pamokymų, jausti, kad kunigui rūpi jo gyvenimas. Kunigai,
tikriausiai kažkiek teisūs, tvirtindami, kad jų ganomieji ne kartą yra
inertiški ir nedrąsūs, tačiau, suvokiant parapiją, kaip bendruomenę, tenka
pripažinti, kad žmogus niekuomet nenori būti bandos dalimi, būtent, ploti pagal
komandą, visuomet pritarti, pasiduoti tėkmei, paklusniai vykdyti visus
nurodymus, netgi jei jų pats ir nesupranta. Ne visiems pasiseka suvokti, kad
kartais geriau kiek sunkokas paklusnumas, negu abejingumas ir apatija, geriau
gyvas reagavimas, nei nuobodulys Bažnyčioje, geriau protingas nepritarimas, nei
kvailas paklusnumas. Geras ganytojas visiškai nėra tas, kuris prisitaiko prie
tikinčiųjų susikurto įvaizdžio. Toks įvaizdis visuomet reikš pataikavimą
žmogiškiems norams. Labai svarbu, ganytojui būti savimi: tikru, autentišku,
tokiu, kurį galima atpažinti iš balso, netgi jei tas balsas ir nebus labai
skardus ir primygtinai reikalaujantis. Jei geriau suprastume vieni kitus, ko
gero, ir mūsų Bažnyčia būtų visiškai kitokia, turinti savyje bruožų to, ką
Kristus pavadino savąja kaimene.