Svetainės medis   Kontaktai  
 
SVEIKI ATVYKĘ!!!

EVANGELIJA  Jn  10,  11 - 18

Aš - gerasis ganytojas. Geras ganytojas už avis guldo gyvybę. Samdinys, ne ganytojas, kuriam avys ne savos, pamatęs sėlinantį vilką, palieka avis ir pabėga, o vilkas puola jas ir išvaiko. Samdinys pabėga, nes jis samdinys, jam avys nerūpi. Aš - gerasis ganytojas: aš pažįstu savąsias, ir manosios pažįsta mane, kaip mane pažįsta Tėvas ir aš pažįstu Tėvą. Už avis aš guldau savo gyvybę. Ir kitų avių dar turiu, kurios ne iš šios avidės; ir jas man reikia atvesti; jos klausys mano balso, ir bus viena kaimenė, vienas ganytojas. Tėvas myli mane, nes aš guldau savo gyvybę, kad ir vėl ją pasiimčiau. Niekas neatima jos iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu. Aš turiu galią ją atiduoti ir turiu galią vėl ją atsiimti; tokį priesaką aš esu gavęs iš savojo Tėvo".

 

MINTYS  PAMĄSTYMUI

Girdint pasakojimą apie ganytoją, avis ir avidę, kartais pasijuntame kiek nejaukiai. Didžiajai daliai šių dienų tikinčiųjų šie įvaizdžiai praktiškai nieko nesako, yra pernelyg atitolę nuo realybės, su kuria jie kasdien susiduria. Drauge reikia pripažinti, kad žodžiai, kuriuos Išganytojas vartoja šiame palyginime neprarado savo svarbos ir šiais laikais. Geras, aukoti gyvybę, pažinti, atvesti, suvienyti,- visa tai ir mūsų dienų žmonėms tebereiškia tą patį, kaip ir Jėzaus klausytojams. Mes labai mikliai mokame pasinaudoti siūlomais žodžiais ir šūkiais, todėl, kalbant apie pasiaukojimą ir tinkamą vadovavimą, iškyla pavojus, kad šis sekmadienis, kai visoje Bažnyčioje meldžiamasi už pašaukimus, gali tapti tarpusavio kaltinimų ir apmaudavimo diena. Kiekvienas iš mūsų labai puikiai sugeba padaryti kito žmogaus sąžinės sąskaitą, atpažinti artimo kaltes, su gailesčiu belsti į artimo krūtinę. Iš tiesų toks elgesys ne tik kvailas, bet ir negarbingas. Bet kuriuo atveju, norint tinkamai suprasti vieniems kitus, reikia ir kur kas didesnio atvirumo, suvokiant visų pirma ne kito kaltes, bet pirmiausia įvertinant pranašumus. Šiais laikais žmonės pernelyg dažnai slepiasi minioje, ir jei tokios minios pakanka statistikos darbuotojams, kuriem visų pirma svarbu skaičiai, jokia parapija negali būti matuojama tuo, kiek joje yra tikinčiųjų. Tikintysis visuomet turi teisę būti atpažintas, ir, klausydamasis net pačių bendriausių pamokymų, jausti, kad kunigui rūpi jo gyvenimas. Kunigai, tikriausiai kažkiek teisūs, tvirtindami, kad jų ganomieji ne kartą yra inertiški ir nedrąsūs, tačiau, suvokiant parapiją, kaip bendruomenę, tenka pripažinti, kad žmogus niekuomet nenori būti bandos dalimi, būtent, ploti pagal komandą, visuomet pritarti, pasiduoti tėkmei, paklusniai vykdyti visus nurodymus, netgi jei jų pats ir nesupranta. Ne visiems pasiseka suvokti, kad kartais geriau kiek sunkokas paklusnumas, negu abejingumas ir apatija, geriau gyvas reagavimas, nei nuobodulys Bažnyčioje, geriau protingas nepritarimas, nei kvailas paklusnumas. Geras ganytojas visiškai nėra tas, kuris prisitaiko prie tikinčiųjų susikurto įvaizdžio. Toks įvaizdis visuomet reikš pataikavimą žmogiškiems norams. Labai svarbu, ganytojui būti savimi: tikru, autentišku, tokiu, kurį galima atpažinti iš balso, netgi jei tas balsas ir nebus labai skardus ir primygtinai reikalaujantis. Jei geriau suprastume vieni kitus, ko gero, ir mūsų Bažnyčia būtų visiškai kitokia, turinti savyje bruožų to, ką Kristus pavadino savąja kaimene.

 

EVANGELIJA  Jn  10,  11 - 18

Aš - gerasis ganytojas. Geras ganytojas už avis guldo gyvybę. Samdinys, ne ganytojas, kuriam avys ne savos, pamatęs sėlinantį vilką, palieka avis ir pabėga, o vilkas puola jas ir išvaiko. Samdinys pabėga, nes jis samdinys, jam avys nerūpi. Aš - gerasis ganytojas: aš pažįstu savąsias, ir manosios pažįsta mane, kaip mane pažįsta Tėvas ir aš pažįstu Tėvą. Už avis aš guldau savo gyvybę. Ir kitų avių dar turiu, kurios ne iš šios avidės; ir jas man reikia atvesti; jos klausys mano balso, ir bus viena kaimenė, vienas ganytojas. Tėvas myli mane, nes aš guldau savo gyvybę, kad ir vėl ją pasiimčiau. Niekas neatima jos iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu. Aš turiu galią ją atiduoti ir turiu galią vėl ją atsiimti; tokį priesaką aš esu gavęs iš savojo Tėvo".

 

MINTYS  PAMĄSTYMUI

Girdint pasakojimą apie ganytoją, avis ir avidę, kartais pasijuntame kiek nejaukiai. Didžiajai daliai šių dienų tikinčiųjų šie įvaizdžiai praktiškai nieko nesako, yra pernelyg atitolę nuo realybės, su kuria jie kasdien susiduria. Drauge reikia pripažinti, kad žodžiai, kuriuos Išganytojas vartoja šiame palyginime neprarado savo svarbos ir šiais laikais. Geras, aukoti gyvybę, pažinti, atvesti, suvienyti,- visa tai ir mūsų dienų žmonėms tebereiškia tą patį, kaip ir Jėzaus klausytojams. Mes labai mikliai mokame pasinaudoti siūlomais žodžiais ir šūkiais, todėl, kalbant apie pasiaukojimą ir tinkamą vadovavimą, iškyla pavojus, kad šis sekmadienis, kai visoje Bažnyčioje meldžiamasi už pašaukimus, gali tapti tarpusavio kaltinimų ir apmaudavimo diena. Kiekvienas iš mūsų labai puikiai sugeba padaryti kito žmogaus sąžinės sąskaitą, atpažinti artimo kaltes, su gailesčiu belsti į artimo krūtinę. Iš tiesų toks elgesys ne tik kvailas, bet ir negarbingas. Bet kuriuo atveju, norint tinkamai suprasti vieniems kitus, reikia ir kur kas didesnio atvirumo, suvokiant visų pirma ne kito kaltes, bet pirmiausia įvertinant pranašumus. Šiais laikais žmonės pernelyg dažnai slepiasi minioje, ir jei tokios minios pakanka statistikos darbuotojams, kuriem visų pirma svarbu skaičiai, jokia parapija negali būti matuojama tuo, kiek joje yra tikinčiųjų. Tikintysis visuomet turi teisę būti atpažintas, ir, klausydamasis net pačių bendriausių pamokymų, jausti, kad kunigui rūpi jo gyvenimas. Kunigai, tikriausiai kažkiek teisūs, tvirtindami, kad jų ganomieji ne kartą yra inertiški ir nedrąsūs, tačiau, suvokiant parapiją, kaip bendruomenę, tenka pripažinti, kad žmogus niekuomet nenori būti bandos dalimi, būtent, ploti pagal komandą, visuomet pritarti, pasiduoti tėkmei, paklusniai vykdyti visus nurodymus, netgi jei jų pats ir nesupranta. Ne visiems pasiseka suvokti, kad kartais geriau kiek sunkokas paklusnumas, negu abejingumas ir apatija, geriau gyvas reagavimas, nei nuobodulys Bažnyčioje, geriau protingas nepritarimas, nei kvailas paklusnumas. Geras ganytojas visiškai nėra tas, kuris prisitaiko prie tikinčiųjų susikurto įvaizdžio. Toks įvaizdis visuomet reikš pataikavimą žmogiškiems norams. Labai svarbu, ganytojui būti savimi: tikru, autentišku, tokiu, kurį galima atpažinti iš balso, netgi jei tas balsas ir nebus labai skardus ir primygtinai reikalaujantis. Jei geriau suprastume vieni kitus, ko gero, ir mūsų Bažnyčia būtų visiškai kitokia, turinti savyje bruožų to, ką Kristus pavadino savąja kaimene.

 


  Palaimintojo Teofiliaus Matulionio metai

Kraujo relikvija

 
  Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
© 2008 Kauno Gerojo Ganytojo parapija, info@dainavosparapija.lt
Sprendimas: BT-Group : Svetainių kūrimas