EVANGELIJA Mk 5, 21 - 43
Jėzui
vėl persikėlus valtimi į kitą pusę, susirinko prie jo didžiulė minia ir sulaikė
jį paežerėje. Šit ateina vienas iš sinagogos vyresniųjų, vardu Jajiras, ir,
pamatęs jį, puola jam po kojų karštai maldaudamas: „Mano dukrelė miršta! Ateik
ir uždėk ant jos rankas, kad pagytų ir gyventų". Jėzus nuėjo su juo. Iš paskos
sekė gausi minia ir jį spauste spaudė. Ten buvo viena moteris, jau dvylika metų
serganti kraujoplūdžiu. Nemaža iškentėjusi nuo daugelio gydytojų ir išleidusi
visa, ką turėjo, ji nė kiek nepasitaisė, bet dar ėjo blogyn ir blogyn.
Išgirdusi apie Jėzų, ji prasiskverbė pro minią ir iš užpakalio prisilietė prie
jo apsiausto. Mat ji sau kalbėjo: „Jeigu paliesiu bent jo drabužį - išgysiu!"
Bematant kraujas jai nustojo plūdęs, ir ji pajuto kūnu, kad yra pasveikusi iš
savo negalės. O Jėzus iš karto pajuto, kad iš jo išėjo jėga,
ir, atsigręžęs į minią, paklausė: „Kas prisilietė prie mano apsiausto?"
Mokiniai jam atsakė: „Pats matai, kaip minia tave spaudžia, ir dar klausi: 'Kas
mane palietė?'" Bet Jėzus tebesidairė tos, kuri taip buvo padariusi. Moteris
išėjo į priekį išsigandusi ir virpėdama, nes žinojo, kas jai atsitiko, ir,
puolusi prieš jį ant kelių, papasakojo visą teisybę. O jis tarė jai: „Dukra,
tavo tikėjimas išgelbėjo tave, eik rami ir būk išgijusi iš savo ligos". Jam dar
tebekalbant, ateina sinagogos vyresniojo žmonės ir praneša tam: „Tavo duktė
numirė, kam begaišini Mokytoją?!" Išgirdęs tuos žodžius, Jėzus sako sinagogos
vyresniajam: „Nenusigąsk, vien tikėk!" Ir niekam neleido eiti kartu, išskyrus
Petrą, Jokūbą ir Jokūbo brolį Joną. Jie ateina į sinagogos vyresniojo namus, ir
Jėzus mato sujudimą - verkiančius ir raudančius žmones.
Įžengęs vidun, jis tarė: „Kam tas triukšmas ir ašaros?! Vaikas nėra miręs, o
miega". Žmonės tik juokėsi iš jo. Tada, išvaręs visus, jis pasiėmė vaiko tėvą
ir motiną, taip pat savo palydovus ir įėjo ten, kur vaikas gulėjo. Jis paėmė
mergaitę už rankos ir sako: „Talitá kum"; išvertus
reiškia: „Mergaite, sakau tau, kelkis!" Mergaitė tuojau atsikėlė ir ėmė
vaikščioti. Jai buvo dvylika metų. Visi nustėro iš nuostabos. Jėzus griežtai
įsakė, kad niekas to nežinotų, ir liepė duoti mergaitei valgyti.
MINTYS PAMĄSTYMUI
Šio
sekmadienio Evangelijoje Morkus mums pasakoja apie dvi situacijas, kuomet
žmogus susiduria su didžiausiu skausmu, visiška neviltimi. Tai tragedijos
viršūnė, kai gyvenimo laivelį apverčia įsisiautėjusi audra. Tikėjimas nuramina
vidines audras, užgydo dvasios žaizdas, prikelia mus gyvenimui. Pasakodamas
apie tuos du stebuklus, evangelistas Morkus ragina mus susimąstyti apie savo
pačių tikėjimą.
ŠVENTŲJŲ MINĖJIMAI
06.29 Šv. Petras ir Paulius, apaštalai
06.30 Šv. Pirmieji šventieji Romos Bažnyčios
kankiniai
07.02 Švč. M. Marija, Krikščioniškų Šeimų Karalienė
07.03 Šv. Tomas, apaštalas
07.04 Šv. Elzbieta Portugalė