Svetainės medis   Kontaktai  
 
POPIEŽIAUS intencija kovą – kad dėl Evangelijos visame pasaulyje gyvybe rizikuojantys krikščionys drąsa ir misionierišku uolumu įkvėptų Bažnyčią. ARKIVYSKUPIJOS – asmeninės ir bendruomeninės malonės sugrįžti prie Kristaus ir dovanoti save Jo misijai.

EVANGELIJA  Mk 6, 7 - 13

Jėzus pasišaukė pas save Dvylika ir ėmė siuntinėti juos po du. Jis davė jiems valdžią netyrosioms dvasioms. Liepė, be lazdos, nieko neimti į kelionę - nei duonos, nei krepšio, nei pinigų dirže, - tik apsiauti kurpėmis, bet nesusivilkti dviejų palaidinių. Ir mokė juos: „Į kuriuos namus užeisite, ten ir pasilikite, kolei išvyksite. Jei kurioje vietovėje jūsų nepriimtų ir neklausytų, išeikite iš ten ir net dulkes nuo kojų nusikratykite, kaip liudijimą prieš juos". Jie iškeliavo, ragino atsiversti, išvarė daug demonų, daugelį ligonių tepė aliejumi ir išgydė.

 

MINTYS  PAMĄSTYMUI

Brangiausia Dievo dovana žmogui - Dievo Karalystė yra patikėta mūsų silpnoms rankoms, tarsi sudėta į molinius indus... Tenka tik stebėtis, kad Dievas skelbti Karalystę liepia mikčiojantiems žmonėms! Drauge privalome prisiminti, kad Dievas visuomet yra ne toks, kokio tikimės, todėl šio sekmadienio Mišių Dievo Žodžio skaitiniai kviečia mus pamąstyti apie tai, kaip mes privalome skelbti Žodį. Kaip ir pirmajame skaitinyje minimas Senojo Testamento pranašas Amosas, kiekvienas mūsų yra šaukiamas išeiti iš savo kasdienybės ir vėl gyventi joje, kad galėtume būti Viešpaties pranašais. Mes esame tarsi tie dvylika Jėzaus apaštalų, kuriuos Išganytojas pasiuntė parengti Jam kelią. Mes taip pat esame siunčiami, kad patys pasirengtume ir kitus parengtume Viešpaties atėjimui, kad Viešpaties buvimą liudytume savo asmenine patirtimi. Bažnyčia visuomet savo svarbiausiu uždaviniu laikė pasirengimą susitikimui su Dievu, tarnavimą Jo Karalystei, kurią, kiek galėdama, stengėsi realizuoti jau čia, žemėje. Kaip tik todėl ir mes, Bažnyčios nariai, Viešpaties pranašai esame siunčiami ne parduoti jau parengtą produktą, bet skelbti išganymą ir kviesti į jį pirmiausia save pačius. Tik matydami, kad gyvename išgelbėtųjų gyvenimą, gyvenimo prasmės bei vilties ieškantys vyrai ir moterys gali pradėti teirautis apie viltį, esančią mumyse. Evangelistas Morkus duoda nurodymų, kaip turi būti skelbiama Dievo Karalystė. Jėzus apaštalus siunčia po du, nes, kalbant apie Dievą, nėra įprastų vadovų. Skelbimo patikimumas glūdi skelbėjų sugebėjime kurti bendruomenę. Du žmonės įpareigojami suburti apie save kitus, kai nėra galimybės pasiremti viso būrio patirtimi, kai tenka savimi įrodyti, jog tai, kuo esi įsitikinęs, iš tiesų atneša išganymą. Tenka pasitikėti ne išorine jėga, bet meile, kurią nešiojame savyje. Jėzus nori, kad apaštalai būtų konkretūs ir ištikimi savo pasiuntinybei, nes Bažnyčia nėra bendrovė, kurioje atidžiai studijuojama marketingo strategija ar kuriami planai prisitaikyti prie pasaulio reikalavimų, siekiant pasaulietinės galybės. Bažnyčios pašaukimas yra būti kartu su žmonėmis, tarnauti jiems ir liudyti Dievo Karalystę, laukiant Prisikėlusiojo atėjimo. Jei mėginame Bažnyčios buvimą paaiškinti, remdamiesi pasaulietine logika ir vertinimais, netenkame ją gaivinančios Dvasios. Įmanoma svarstyti, koks kalbėjimo būdas yra tinkamesnis šių dienų pasauliui, tačiau neturime leisti, kad Evangelijos skelbimą užgožtų noras viską perorganizuoti pagal šiuolaikinius reikalavimus ar priešingai: užsikonservuoti vien tik rūpestingai saugomoje praeityje. Krikščionybėje slypi papiktinantis trapumas, nes krikščionys yra trapūs žmonės, tačiau šis trapumas gali atverti širdis, nes juo liudijama Dievo didybė. Savo nurodymų apaštalams pabaigoje Jėzus kalba apie pareigą pasilikti su kitais ir dalytis su jais. Šis nurodymas yra labai aktualus ir svarbus mums, šių dienų apaštalams. Krikščionis nėra kitoks žmogus, negu visi kiti. Jis taip pat gyvena tais pačiais džiaugsmais ir jaučia tą patį skausmą, tačiau išsiskiria tuo, kad širdyje gaivina nesugriaunamą viltį. Mes esame kviečiami dalintis kaip tik šia vidine ramybe ir viltimi. Krikščionis - tai žmogus, kuris jaučia savo žmogiškumą, giliai išgyvena to žmogiškumo patirtį. Ne ko kito iš mūsų nori ir Jėzus. Jis kviečia gyventi šiame pasaulyje, tačiau kiek kitaip: stengiantis, kad mūsų buvimas darytų žmones geresniais. Galbūt, ne vienas pasakys, kad tai yra tik deklaracijos ir skambūs žodžiai, kurių niekada neįvykdome. Tenka pripažinti, jog ne visuomet jaučiamės pajėgūs dalytis su kitais dvasingumu, kurio patys gal ir neturime... Evangelistas Morkus rašo, kad prieš pasiunčiant apaštalus skelbti Evangelijos, iš jų pirmiausia buvo reikalaujama atsivertimo. Mes taip pat turime pereiti Jėzaus kančios, mirties ir prisikėlimo kelią, kad galiausiai pajėgtume tuo gyventi ir kitus kviesti į atsivertimą.

 

ŠVENTŲJŲ  MINĖJIMAI

07.13  Šv. Henrikas

07.14  Šv. Kamilius Lelietis, kunigas

07.15  Šv. Bonaventūras, vyskupas, Bažnyčios mokytojas

07.16  Karmelio kalno Švč. Mergelė Marija (Škaplierinė)

 

Kraujo relikvija

Šv. MIŠIOS prašant
šv. Jono Pauliaus II užtarimo –
kiekvieno mėnesio 22 dieną
12 valandą.

 
  Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
© 2008 Kauno Gerojo Ganytojo parapija, info@dainavosparapija.lt
Sprendimas: BT-Group : Svetainių kūrimas