EVANGELIJA
Mk 6, 7 - 13
Jėzus pasišaukė pas save
Dvylika ir ėmė siuntinėti juos po du. Jis davė jiems valdžią netyrosioms
dvasioms. Liepė, be lazdos, nieko neimti į kelionę - nei duonos, nei krepšio,
nei pinigų dirže, - tik apsiauti kurpėmis, bet nesusivilkti dviejų palaidinių.
Ir mokė juos: „Į kuriuos namus užeisite, ten ir pasilikite, kolei išvyksite.
Jei kurioje vietovėje jūsų nepriimtų ir neklausytų, išeikite iš ten ir net
dulkes nuo kojų nusikratykite, kaip liudijimą prieš juos". Jie iškeliavo,
ragino atsiversti, išvarė daug demonų, daugelį ligonių tepė aliejumi ir išgydė.
MINTYS
PAMĄSTYMUI
Brangiausia Dievo dovana žmogui - Dievo
Karalystė yra patikėta mūsų silpnoms rankoms, tarsi sudėta į molinius indus... Tenka
tik stebėtis, kad Dievas skelbti Karalystę liepia mikčiojantiems žmonėms! Drauge
privalome prisiminti, kad Dievas visuomet yra ne toks, kokio tikimės, todėl šio
sekmadienio Mišių Dievo Žodžio skaitiniai kviečia mus pamąstyti apie tai, kaip
mes privalome skelbti Žodį. Kaip ir pirmajame skaitinyje minimas Senojo
Testamento pranašas Amosas, kiekvienas mūsų yra šaukiamas išeiti iš savo
kasdienybės ir vėl gyventi joje, kad galėtume būti Viešpaties pranašais. Mes
esame tarsi tie dvylika Jėzaus apaštalų, kuriuos Išganytojas pasiuntė parengti
Jam kelią. Mes taip pat esame siunčiami, kad patys pasirengtume ir kitus
parengtume Viešpaties atėjimui, kad Viešpaties buvimą liudytume savo asmenine
patirtimi. Bažnyčia visuomet savo svarbiausiu uždaviniu laikė pasirengimą
susitikimui su Dievu, tarnavimą Jo Karalystei, kurią, kiek galėdama, stengėsi
realizuoti jau čia, žemėje. Kaip tik todėl ir mes, Bažnyčios nariai, Viešpaties
pranašai esame siunčiami ne parduoti jau parengtą produktą, bet skelbti
išganymą ir kviesti į jį pirmiausia save pačius. Tik matydami, kad gyvename
išgelbėtųjų gyvenimą, gyvenimo prasmės bei vilties ieškantys vyrai ir moterys
gali pradėti teirautis apie viltį, esančią mumyse. Evangelistas Morkus duoda
nurodymų, kaip turi būti skelbiama Dievo Karalystė. Jėzus apaštalus siunčia po
du, nes, kalbant apie Dievą, nėra įprastų vadovų. Skelbimo patikimumas glūdi
skelbėjų sugebėjime kurti bendruomenę. Du žmonės įpareigojami suburti apie save
kitus, kai nėra galimybės pasiremti viso būrio patirtimi, kai tenka savimi
įrodyti, jog tai, kuo esi įsitikinęs, iš tiesų atneša išganymą. Tenka
pasitikėti ne išorine jėga, bet meile, kurią nešiojame savyje. Jėzus nori, kad
apaštalai būtų konkretūs ir ištikimi savo pasiuntinybei, nes Bažnyčia nėra
bendrovė, kurioje atidžiai studijuojama marketingo strategija ar kuriami planai
prisitaikyti prie pasaulio reikalavimų, siekiant pasaulietinės galybės.
Bažnyčios pašaukimas yra būti kartu su žmonėmis, tarnauti jiems ir liudyti
Dievo Karalystę, laukiant Prisikėlusiojo atėjimo. Jei mėginame Bažnyčios buvimą
paaiškinti, remdamiesi pasaulietine logika ir vertinimais, netenkame ją
gaivinančios Dvasios. Įmanoma svarstyti, koks kalbėjimo būdas yra tinkamesnis
šių dienų pasauliui, tačiau neturime leisti, kad Evangelijos skelbimą užgožtų
noras viską perorganizuoti pagal šiuolaikinius reikalavimus ar priešingai:
užsikonservuoti vien tik rūpestingai saugomoje praeityje. Krikščionybėje slypi
papiktinantis trapumas, nes krikščionys yra trapūs žmonės, tačiau šis trapumas
gali atverti širdis, nes juo liudijama Dievo didybė. Savo nurodymų apaštalams
pabaigoje Jėzus kalba apie pareigą pasilikti su kitais ir dalytis su jais. Šis
nurodymas yra labai aktualus ir svarbus mums, šių dienų apaštalams. Krikščionis
nėra kitoks žmogus, negu visi kiti. Jis taip pat gyvena tais pačiais
džiaugsmais ir jaučia tą patį skausmą, tačiau išsiskiria tuo, kad širdyje
gaivina nesugriaunamą viltį. Mes esame kviečiami dalintis kaip tik šia vidine
ramybe ir viltimi. Krikščionis - tai žmogus, kuris jaučia savo žmogiškumą,
giliai išgyvena to žmogiškumo patirtį. Ne ko kito iš mūsų nori ir Jėzus. Jis
kviečia gyventi šiame pasaulyje, tačiau kiek kitaip: stengiantis, kad mūsų
buvimas darytų žmones geresniais. Galbūt, ne vienas pasakys, kad tai yra tik
deklaracijos ir skambūs žodžiai, kurių niekada neįvykdome. Tenka pripažinti,
jog ne visuomet jaučiamės pajėgūs dalytis su kitais dvasingumu, kurio patys gal
ir neturime... Evangelistas Morkus rašo, kad prieš pasiunčiant apaštalus skelbti
Evangelijos, iš jų pirmiausia buvo reikalaujama atsivertimo. Mes taip pat
turime pereiti Jėzaus kančios, mirties ir prisikėlimo kelią, kad galiausiai
pajėgtume tuo gyventi ir kitus kviesti į atsivertimą.
ŠVENTŲJŲ
MINĖJIMAI
07.13 Šv. Henrikas
07.14 Šv. Kamilius Lelietis, kunigas
07.15 Šv. Bonaventūras, vyskupas, Bažnyčios
mokytojas
07.16 Karmelio kalno Švč. Mergelė Marija
(Škaplierinė)