EVANGELIJA
Jn 6, 51 - 38
Aš esu gyvoji duona, nužengusi
iš dangaus. Kas valgys šią duoną - gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra
mano kūnas už pasaulio gyvybę". Tuomet žydai ėmė tarp
savęs ginčytis ir klausinėti: „Kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną?!" O
Jėzus jiems kalbėjo: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus
Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės! Kas valgo mano
kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją
dieną. Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. Kas
valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame. Kaip
mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane
valgo, gyvens per mane. Štai duona, nužengusi iš dangaus! Ji
ne tokia, kokią protėviai valgė ir mirė. Kas valgo šią duoną - gyvens per
amžius".
MINTYS PAMĄSTYMUI
Mums, šių dienų
krikščionims, viskas atrodo aišku ir suprantama: Jėzus, pradėjęs nuo žemiškos
duonos, kalba apie kitą duoną, kurios Jis duos žmonėms ir aiškiai sako, kad tai
yra Jis pats, ir kas tą duoną valgys, gyvens Jame. Kaip galėtume šią akimirką
nepagalvoti apie Paskutinę Vakarienę? Kaip šiuose žodžiuose neišgirsti prieš
mirtį Mokytojo ištarto paliepimo: „Tai darykite mano atminimui"? Šiandien Jėzus
kalba mums apie tai, ką kiekvieną sekmadienį, gal kiek ir iš įpratimo,
atliekame savo bendruomenėse. Kiekvieną sekmadienį susiburiame prie altoriaus,
kad pakartotume Vakarienę, paliudytume savo nuoširdų prisirišimą ir paklusnumą
Mokytojui. Kiekvieną sekmadienį maitinamės Žodžio duona ir Eucharistijos duona,
saugome tą Duoną savo bažnyčiose ligoniams, parodydami, kad mūsų kasdienybės
chaose su mumis gyvena Dievas. Mes renkamės prie altoriaus todėl, kad esame
išalkę, todėl, kad mums skubiai reikia pasotinimo širdžiai, šviesos kelionei,
tvirto tikėjimo, kuriame nebūtų dviprasmybių ar atsitraukimų. Jėzus atskleidžia
mums paslaptį: maitintis Juo, reiškia - ne vien tik pasotinti savo dvasią ir
laimėti tikrą gyvenimą ir amžinybę, tačiau sąmoningai maitintis Juo veda į
gyvenimą kartu su Juo. Tai nesunkiai galime pastebėti ir savo gyvenime: kuo
dažniau dalyvaujame Evangelijos ir Mokytojo Jėzaus gyvenimo slėpinyje, kuo
labiau leidžiamės jo apgaubiami, tuo labiau sugebame mylėti, esame pasirengę
geriau suprasti save ir kitus. Gyvenimas su Mokytoju pakeičia žmogaus vidų. Mes
nedarome to, ką darėme anksčiau, todėl, kad taip pasirinkome, kad daryti gera
mums reiškia džiaugsmą. Tampame geresni ne laikydamiesi hipotetinio moralumo,
bet todėl, kad atsivertėme savo širdyje. Toks atsivertimas prasideda nuo
susitikimo su Kristumi ir tęsiasi per visą gyvenimą. Tai leidžia mums pasiteirauti
savęs: ką reiškia Eucharistija mūsų gyvenimui? Ar mes tikrai tikime, kad pats
Jėzus, gyvas ir mylintis, yra su mumis ir dalijasi savo gyvenimu? Žinoma, ne
vienas pasakys, kad mūsų sekmadienio Mišios yra nuobodžios, pilnos nuovargio ir
pripratimo, bet jei taip yra, tai ar nebus taip, kad mes dar nesuvokėme ir
nepriėmėme Jėzaus, mums patiko Jo kalba, bet išsigandome gyvenimo su Juo...
ŠVENTŲJŲ
MINĖJIMAI
08.17 Šv. Hiacintas, kunigas
08.20 Šv. Bernardas, abatas, Bažnyčios mokytojas
08.21 Šv. Pijus X, popiežius
08.22 Švč. Mergelė Marija Karalienė