EVANGELIJA
Mk 10, 2-16
Tada atėjo fariziejų, kurie, spęsdami
jam pinkles, klausė jį, ar galima atleisti žmoną. Jis atsakė jiems: „O ką jums
yra įsakęs Mozė?" Jie tarė: „Mozė leido parašyti skyrybų raštą ir atleisti".
Tuomet Jėzus prabilo: „Dėl jūsų širdies kietumo parašė jums Mozė tokį nuostatą.
O nuo sukūrimo pradžios Dievas sukūrė juos kaip vyrą ir moterį. Štai
kodėl vyras paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps
vienu kūnu. Taigi jie - jau nebe du, o vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė,
žmogus teneperskiria!" Namie mokiniai vėl klausė Jėzų apie tą dalyką. Jis
atsakė: „Kas atleidžia savo žmoną ir veda kitą, tas nusikalsta pirmajai svetimavimu.
Ir jei moteris palieka savo vyrą ir išteka už kito, ji svetimauja". Jam nešė vaikučius, kad juos
palytėtų, bet mokiniai jiems draudė. Tai pamatęs, Jėzus užsirūstino ir tarė
jiems: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo
karalystė. Iš tiesų sakau jums: kas nepriima Dievo karalystės kaip kūdikis, -
neįeis į ją". Ir jis laimino juos, apkabindamas ir dėdamas ant jų rankas.
MINTYS PAMĄSTYMUI
Tokių yra dangaus karalystė. Kūdikiai
vadinami palaimintais, nes jie neturi nieko, kuo galėtų pasigirti nuveikę. Jie
dar nėra nuveikę jokių žymių darbų. Jie neturi kuo didžiuotis, neturi jokių
pretenzijų apginti savo teises. Jie priima tai, kas jiems yra dovanojama.
Neturėtume klysti: Jėzus anaiptol neidealizuoja kūdikių, ir Jo žodžiai
nereiškia, kad suaugę žmonės privalo stengtis grįžti į kūdikystę. Vis dėlto yra
vienas bruožas, skiriantis kūdikius nuo suaugusiųjų: kūdikis yra kupinas
pasitikėjimo. Jis leidžia, kad jam būtų vadovaujama, sugeba gyventi ta akimirka
ir džiaugtis vyresniųjų globa. Kaip tik tai yra tikro ir nuoširdaus tikėjimo
ženklas. Jėzus savo žodžiais apie kūdikius piešia aiškų evangelinio žmogaus
paveikslą, drauge pats tapdamas tokio žmogaus pirmavaizdžiu. Jėzus liko tokiu
kūdikiu iki pat savo žemiškojo gyvenimo pabaigos, nes visko tikėjosi iš dangaus
Tėvo... Mes beveik nieko nežinome apie jo kūdikystę ir vaikystę, tačiau matome
jog pačiais sunkiausiais momentais, savo kelyje nuo Getsemanės iki Golgotos Jis
neprarado kūdikiškos dvasios ir visuomet kreipėsi į savo Tėvą... Kūdikis neturi
ko ginti, jam nereikia stengtis išlaikyti padėtį visuomenėje, jam nereikia
išsaugoti savo privilegijų. Jis turi viską, nes jam viskas duodama, todėl jis
yra laisvas ir gali atsiliepti į jam skirtą kvietimą. Jis pasitiki, neįtarinėja
ir neieško savo naudos, todėl gauna viską. Kažin, ar ne todėl mes, suaugusieji,
tiek daug prašome ir negauname?...
ŠVENTŲJŲ MINĖJIMAI
10.05 Šv. Faustina Kovalska, vienuolė
10.07
Rožinio Švč, Mergelė Marija