EVANGELIJA Mk 10, 46 - 52
Taip jie ateina į Jerichą. O
iškeliaujant jam su mokiniais ir gausinga minia iš Jericho, aklas elgeta
Bartimiejus (Timiejaus sūnus) sėdėjo prie kelio. Išgirdęs, jog čia Jėzus
Nazarėnas, jis pradėjo garsiai šaukti: „Dovydo Sūnau, Jėzau, pasigailėk manęs!"
Daugelis jį draudė, kad nutiltų, bet jis dar garsiau šaukė: „Dovydo Sūnau,
pasigailėk manęs!" Jėzus sustojo ir tarė: „Pašaukite jį". Žmonės pašaukė
neregį, sakydami: „Drąsos! Kelkis, jis tave šaukia". Tasai, nusimetęs
apsiaustą, pašoko ir pribėgo prie Jėzaus. Jėzus prabilo į jį: „Ko nori, kad tau
padaryčiau?" Neregys atsakė: „Rabuni, kad praregėčiau!"
Tuomet Jėzus jam tarė: „Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave". Jis tuoj pat
praregėjo ir nusekė paskui Jėzų keliu.
MINTYS PAMĄSTYMUI
Kaip tik tada, šiandien ir bet kuriuo kitu momentu Viešpats
klausia mūsų, ko norime iš Jo. Iš tikrųjų galėtume prašyti tūkstančių dalykų:
laimės, sėkmės, pinigų, jausmų, patogaus gyvenimo, karjeros, tačiau iš tiesų
reikia prašyti tik vieno: šviesos. Šviesos, nes ką reiškia sėkmė, jei
nepažinsime To, iš kurio visa sėkmė kyla? Šviesos, nes kitaip kaip sugebėsime
suvokti, kiek pinigų reikia nuraminti nenuraminamus širdies troškimus? Šviesos,
nes taip dažnai jausmai tampa priespauda ir skausmu. Šviesos, nes kokia prasmė
tapti kažkuo, jei iš tiesų savyje būsime vien tamsa? Tik tada, kai Viešpats
grąžina šviesą akims ir širdžiai, mes galime tapti Jo mokiniais, galime pamatyti
tikrą dalykų padėtį. Bartimiejus, atgavęs akių šviesą, iš tiesų liko toks pat,
jo gyvenimas nepasikeitė, tačiau jis mato, žino, kur turi eiti, ryžtasi sekti
Jėzų. Panašiai ir krikščioniui tenka išgyventi tuos pačius sunkumus ir pakelti
tas pačias problemas, kaip ir kitiems, jis nėra nei kitoks, nei geresnis už
kitus, tačiau jis į visa tai žvelgia Evangelijos šviesoje. Tikrai nuoširdžiai
tikintis krikščionis nebejaučia baimės, bet kokia tamsa jam yra pakeliama, jis
žino, kad Viešpats pakeičia jo gyvenimą...Todėl kaip tik mes esame šaukiami
liudyti, jog pasaulyje yra Tas, kuris grąžina šviesą, leidžia viską matyti
aiškiai, ir tai yra mūsų Dievas. Neveltui pirmaisiais amžiais Jėzaus mokiniai
buvo vadinami įvairiai: „nazariečiais", „einančiais keliu", tačiau bene
geriausiai juos apibūdino žodis „apšviestieji". Mes nešame ne savo šviesą, bet
tiktai esame apšviesti, esame prigludę prie Evangelijos ir savo Mokytojo bei
Viešpaties, kad Jis mums suteiktų šviesą ir ramybę. Tik tada pasaulį
gaubiančiose sutemose mes galime liudyti šviesą. Krikščionis, kaip šiandien
Evangelijoje minimas pagydytas aklasis elgeta, pasakoja apie savo patirtį,
nebijo pripažinti, kiek daug meilės jam parodė Kristus, ir nebijo savo meile
dalytis su savo kelyje sutiktais elgetomis, ieškančiais gyvenimo prasmės.
ŠVENTŲJŲ MINĖJIMAI
10.28 Šv. Simonas ir
Judas (Tadas), apaštalai