EVANGELIJA  Mt 5, 1 - 12a

Matydamas minias, Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo. Prie jo prisiartino mokiniai. Atvėręs lūpas jis mokė: „Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė. Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti. Palaiminti romieji: jie paveldės žemę. Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo: jie bus pasotinti. Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo. Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą. Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais. Palaiminti persekiojami dėl teisumo: jų yra dangaus karalystė. Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje.

VĖLINĖS - VILTIES ŠVENTĖ GYVIESIEMS

Lapkričio 1 d. yra Visų Šventųjų iškilmė. Simboliška ir gražu, kad rudenį, kai mūsų žemdirbiai į aruodus pila derlių, vėl prisimename tuos vaisius, kuriuos yra davusi Bažnyčia. Kodėl Bažnyčia vieną dieną skyrė visiems šventiesiems paminėti? Yra tokių šventųjų, kurie skelbiami. Tačiau galbūt Dievas turi ir savo šventųjų, kurie mums nėra žinomi? Žmonių, kurie uoliai atliko savo gyvenime pareigas,  užaugino vaikus, darė gerus darbus, rūpinosi malda, vedami Dievo vykdė visas tikinčiojo žmogaus priedermes  ir taip pat nugyveno šventojo gyvenimą. Šventumas yra santykis tarp tavęs ir Viešpaties. Per Vėlines, lapkričio 2 dieną mes paminime visus tuos, kurie mirė, išėjo Anapilin, tiek ramiai užgesusius, tiek netikėtai pasitraukusius iš gyvenimo, katastrofose, karuose žuvusius, ligų sugraužtus. Jau Senajame Testamente randame užuominų, priesakų melstis už mirusius, ypač tuos,  kurie mirė staiga, nesusitaikę su žmonėmis ir Dievu, be atleidimo. Jie žuvo netikėtai, galbūt nesugebėjo atsiteisti, todėl jau iš Senojo Testamento žinome, kad už tokius buvo aukojamos tam tikros aukos. Dievas nori, kad mes bendradarbiautume užtarime, maldoje už mirusius. Nors Lietuvoje lapkričio 1 d. yra Visų Šventųjų diena, ji mūsų sąmonėje, mūsų savivokoje yra tarsi pasislinkusi jau ir į lapkričio antrąją, nes abi šios dienos suvokiamos kaip Vėlinės. Vėlinės žymi labai gilią šventumo savivoką, ir tai yra kultūros paveldas, tai mūsų tautos dalis. Lietuvių dvasioje yra noras pasidžiaugti su mirusiaisiais jų ramybe, tarsi ištiesti ranką į tą dvasinę tikrovę, į anapusinę, į dvasinę realybę, ir tai yra nuostabu. Nieko nenorima gąsdinti, statyti sienų, pertvarų, atskirti ar pabėgti nuo dvasių pasaulio. Senoji lietuviškoji kultūra ir žavi tuo, kad tai išlieka kaip slėpinys, tas šventumo pojūtis, vėlių ir gyvųjų artumas yra sena, archajiška, labai tikra ir labai tvirta. Sakykim, Kūčių vakarienės metu paliekama viena laisva vieta svečiui arba mirusiam žmogui arba, jeigu žmogus bus neseniai išėjęs, jam paliekama vieta. Kaip žinia, yra septyni geri darbai kūnui ir sielai, tarp jų - numirėlį palaidoti ir melstis už gyvus ir mirusius. Taigi žmogus, tai darydamas, uždengia savo kaltes, savo nuodėmes, atsiteisia Viešpačiui. Svarbu, kad mes ne tiktai kad uždegtume žvakutes, sutvarkytume kapines, bet surastume laiko pabūti tyloje ir  pasimelsti, kad mes rastume laiko nueiti į bažnyčią, dalyvauti Šventų Mišių aukoje ir per aštundienio pamaldas už mirusius. Vienybėje su Jėzumi Kristumi mes tiesiame pagalbos ranką mūsų brangiems mirusiems ir tuo pačiu patys esame išteisinami. Tai proga išgryninti savo širdis Vėlinių tyloje. Jeigu mes būsime šitoje vienybėje - tiek simbolių, tiek sakramentinėje, tiek gerų darbų vienybėje, būsime su Viešpačiu, ir su savo mylimais mirusiais asmenimis susitiksime Viešpatyje.

ŠVENTŲJŲ  MINĖJIMAI

11.03  Šv. Martynas Poresas, vienuolis

11.04  Šv. Karolis Boromėjus, vyskupas