EVANGELIJA Lk
2, 41 - 52
Jo gimdytojai kasmet eidavo į
Jeruzalę švęsti Velykų. Kai Jėzui sukako dvylika metų,
šventės papročiu jie nuvyko į Jeruzalę. Iškilmėms pasibaigus ir jiems grįžtant
atgal, vaikas Jėzus pasiliko Jeruzalėje, bet gimdytojai to nepastebėjo.
Manydami jį esant keleivių būryje, jie nuėjo dienos kelią, paskui pradėjo
ieškoti jo tarp giminių bei pažįstamų. Nesuradę grįžo jo beieškodami į Jeruzalę.
Pagaliau po trijų dienų rado jį šventykloje, sėdintį tarp mokytojų,
besiklausantį jų ir juos beklausinėjantį. Visi, kurie jį girdėjo, stebėjosi jo
išmanymu ir atsakymais. Pamatę jį, gimdytojai labai nustebo, ir jo motina jam
tarė: „Vaikeli, kam mums taip padarei?! Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu
ieškome tavęs". O jis atsakė: „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man
reikia būti savo Tėvo reikaluose?" Bet jie nesuprato jo
žodžių. Jėzus iškeliavo su jais ir grįžo į Nazaretą. Jis buvo jiems klusnus. Jo
motina laikė visus įvykius savo širdyje. O Jėzus augo išmintimi, metais ir malone
Dievo ir žmonių akyse.
MINTYS PAMĄSTYMUI
Minint Šventosios Šeimos šventę, Evangelijos
skaitiniai visuomet kalba apie vieną ar kitą įvykį iš Jėzaus kūdikystės ar
vaikystės metų. Didžiąją savo gyvenimo šioje žemėje dalį Jis praleido namų
aplinkoje, kur buvo auklėjamas pagal to meto tradicijas, kur augo, mylėjo ir
buvo mylimas, mokėsi, dirbo, priėmė visuomenės vertybes, tuo dar labiau
pabrėždamas, kokią didelę reikšmę šeima turi tautos ir visuomenės gyvenime. Dar
prieš savo viešąją veiklą Išganytojas tuo gailestingumu dalijosi kuklioje
Marijos ir Juozapo namų aplinkoje. Dievas taip pat turi savo namus, ir tie
namai - tai šeimos aplinka, šventovė, kurioje galima jaustis saugiai, apsuptam
pačių artimiausių žmonių. Deja, vis dažniau ir dažniau žmonių namai lieka
tiktai vieta, kur kiekvienas atskirai grįžta praleisti naktį arba užsidaryti
savo kampe, rūpindamasis, kad jo niekas nebeerzintų, nes mano tokiu būdu
atgausiąs jėgas. Kažkaip nejučia prarandame suvokimą, kad mūsų namai taip pat
turi būti vieta, kur susitinkame Dievą, kur Dievas prisiliečia prie mūsų
kasdienybės. Todėl sunku suprasti, kodėl šiais laikais, kai žmogus "atranda"
maldą ir tikėjimą, jis keliauja melstis į vienuolynus, rekolekcijų namus,
įsijungia į maldos grupę, bet praktiškai niekuomet nemėgina savo atradimu
pasidalyti su savo šeimos nariais. Neaišku kodėl, gresiant kokiems nors
nemalonumams, degamos žvakelės bažnyčioje prie stebuklais garsėjančio
paveikslo, prašoma paaukoti Mišias, meldžiant sveikatos, siunčiamos aukos į
vienuolynus, kad ten gyvenančios seserys melstųsi ta intencija, bet praktiškai
niekas nemėgina ieškoti pagalbos savo šeimos narių tarpe. Nesuprantama, kodėl
žmonės, kilus šeimos krizei, iškilus nesutarimams tarp vyro ir žmonos,
nepamąsto, jog tai proga drauge pasimelsti, ir jei tai visiškai nepanaikins
kilusios krizės, viskas jau bus kiek kitaip. Kažkodėl, kalbėdami apie maldos
vietą, mes galvojame apie bažnyčias, stebuklingas vietas, atlaidus, bet
pamirštame, jog pirmųjų krikščionių maldos vieta buvo jų pačių namai. Daug kas
pasikeitė šių dienų pasaulyje... Dabar namai, kuriuose visi šeimos nariai
susirenka kasdieninei maldai, vadinama pavyzdine, savotiška išimtimi, bet
nesuvokiame, kad išimtimi ir absurdu turėtų būti laikoma tokia šeimos
bendruomenė, kurioje visiškai nebėra laiko maldai. Gal todėl kartais mes ir
pasijuntame benamiais...
ŠVENTŲJŲ MINĖJIMAI
12.28 Šv. Nekaltieji Vaikeliai, kankiniai
12.29 Šv. Tomas Beketas, vyskupas, kankinys
01.01 Švč. Mergelė Marija, Dievo Gimdytoja
01.02 Šv. Bazilijus Didysis ir Grigalius
Nazianzietis, vyskupai, Bažnyčios mokytojai