EVANGELIJA Lk 3, 15 - 16.
21 - 22
Stiprėjant
žmonių lūkesčiams ir daugeliui pradėjus spėlioti, ar čia kartais ne Mesijas,
Jonas visiems kalbėjo: „Aš, tiesa, krikštiju jus vandeniu, bet ateina už mane
galingesnis, kuriam aš nevertas atrišti kurpių dirželio. Jisai krikštys jus
Šventąja Dvasia ir ugnimi. Kai, visai tautai krikštijantis, ir Jėzus
pasikrikštijęs meldėsi, atsivėrė dangus, ir Šventoji Dvasia kūnišku pavidalu
nusileido ant jo tarsi balandis, o balsas iš dangaus prabilo: Tu mano mylimasis
Sūnus, tavimi aš gėriuosi.
MINTYS PAMĄSTYMUI
Jėzui nereikėjo krikštytis. Jis panoro šiuo gestu
parodyti Dievo apsisprendimą ne iš tolo pagelbėti žmogui, bet prisiimant jo
trapią būtį. Jo nekaltumas ir šventumas prisiartino prie mūsų nuodėmės, kad mes
nuodėmėje galėtume prisiartinti prie jo nekaltumo ir šventumo. Jordane ne
vanduo Jėzų pašventino, bet Jėzus - vandenį, ir ne tik Jordano vandenį, bet visų
pasaulio krikštyklų vandenį. Šiandieninė Kristaus krikšto šventė, kuria
užbaigiamas Kalėdų laikas, suteikia galimybę prisiminti mūsų krikštą. Daugelis
iš mūsų buvo pakrikštyti vaikystėje, todėl dažnai tenka išgirsti klausimą:
kodėl reikia krikštyti mažus vaikus? Kodėl nepalaukus kol jie užaugs ir patys
laisvai apsispręs? Kūdikių krikštijimas yra sena Bažnyčios tradicija. Ji gerai
žinoma nuo II amžiaus. Tačiau galimas dalykas, kad jau apaštalams pradėjus
skelbti tikėjimą, kai krikštą priimdavo ištisi „namai", būdavo krikštijami ir
kūdikiai. Kūdikių krikštas labai aiškiai parodo, jog už bet kurią pozityvią
žmogaus veiklą pirmesnė yra Dievo malonė ir ji teikiama visiškai dovanai. Kita
vertus, juk sutekdami vaikui gyvenimą, tėvai taip pat neklausia jo pritarimo.
Jie yra įsitikinę, kad gyvenimas yra didžiulė dovana, už kurią vaikas vieną
dieną bus jiems dėkingas. Krikštas, Kristaus mirties ir prisikėlimo dėka, taip
pat yra gyvenimo dovana - vaiko atidavimas į Dievo, stipresnio už tamsias
pragaro ir mirties jėgas, rankas. Be abejo, yra svarbu, jog tėvai ir
krikštatėviai patys yra tikintys ir ketina padėti vaikui puoselėti tikėjimo
malonę. Vaikas nėra tėvų nuosavybė, priešingai, Kūrėjo jis laisvai ir vis
naujaip patikimas jų atsakomybei, kad jie padėtų jam būti laisvu Dievo vaiku,
gebančiu priimti atsakingus asmeninius pasirinkimus. Krikšto apeigose yra
iškalbus ženklas, išreiškiantis šį tikėjimo perdavimą: žvakės, uždegtos nuo
Velykinės žvakės, įteikimas pakrikštytajam. Taip karta iš kartos perduoda
gyvenimo šviesą, kad, kai Kristus sugrįš, galėtų mus rasti su uždegtais
žibintais. Tėvai ir krikštatėviai prisiima atsakomybę šią prisikėlusio Kristaus
šviesą perduoti savo vaikui, ugdydami jo tikėjimą, mokydami jį melstis, kad
jis, kaip Jėzus, jo padedamas augtų „išmintimi, metais ir malone Dievo ir
žmonių akyse" (Lk 5, 52). Bažnyčia pripažįsta tėvų apsisprendimą ir neleidžia
krikštyti vaiko prieš jų valią. Taip pat iškilus abejonėms dėl religinės šeimos
aplinkos yra patariama krikštą atidėti. Šiandien niekas nesako, kad žmogus
paprasčiausiai nepriėmęs krikšto bus pasmerktas ir eis į pragarą. Vaikai, mirę
be krikšto, kaip ir suaugusieji, ne dėl savo kaltės gyvenę be Bažnyčios, bet
įsiklausę į savo sąžinės balsą, gali išsigelbėti. Priežastis ta, kad Dievas yra
meilė, todėl „jis trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti" (1 Tim 2, 4); Kristus
numirė ir už juos. Kitaip yra su tais, kurie nesikrikštija iš tingumo ar
aplaidumo, nors savo širdyje galbūt jaučia krikšto svarbą ir būtinumą. Tuo
atveju Jėzaus žodžiai įgauna savo rimtumą: tik tas, „kas įtikės ir
pasikrikštys, bus išgelbėtas" (Mk 16, 16). Reikalui esant, pavyzdžiui mirties
atveju, krikštyti gali kiekvienas žmogus, net nekrikštytas, jei jis turi
intenciją, aiškiai gal net ir neišreikštą, daryti tai, ką per krikštą daro
Bažnyčia. Krikštas galios, jei bus krikštijama užpilant vandens arba
panardinant į vandenį dieviškosios Trejybės vardu, pasak Mt 28, 19: „Tad eikite
ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo,
ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios".
ŠVENTŲJŲ MINĖJIMAI
01.13 Šv. Hiliaras,
vyskupas, Bažnyčios mokytojas