EVANGELIJA  Lk 3, 10 – 18

Minios jį klausinėjo: „Tai ką gi mums daryti?!“ Jis joms sakydavo: „Kas turi dvejus marškinius, tepasidalija su neturinčiu, ir kas turi ko valgyti, tegul taip pat daro“. Ėjo ir muitininkai krikštytis ir klausė: „Mokytojau, o ką mums daryti?“ Jis aiškino jiems: „Nereikalaukite daugiau, negu jums nustatyta“. Taip pat ir kariai klausinėjo: „O ką mums daryti?“ Jis jiems sakė: „Nieko neskriauskite ir neįdavinėkite dėl pelno, tenkinkitės savo alga“. Stiprėjant žmonių lūkesčiams ir daugeliui pradėjus spėlioti, ar čia kartais ne Mesijas, Jonas visiems kalbėjo: „Aš, tiesa, krikštiju jus vandeniu, bet ateina už mane galingesnis, kuriam aš nevertas atrišti kurpių dirželio. Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi. Jo rankoje vėtyklė: jis išvalys savo kluoną ir surinks kviečius į klėtį, o pelus sudegins neužgesinama ugnimi“. Dar daug kitų paraginimų jis davė tautai ir skelbė gerąją naujieną.

MINTYS PAMĄSTYMUI

Advento metu kyla klausimas: „Ką turiu daryti?“. Apaštalo Petro pamokslas per Sekmines palietė besiklausančiųjų širdis ir jie klausė: „Ką mums daryti, broliai?“ (Apd 2, 37). Klausimas apie darbus, kuriuos reikia atlikti, parodo atgailos vertę. Jonas Krikštytojas nesiekia, kad jo klausytojai atiduotų vienintelius marškinius, kuriuos jie turi. Jis prašo iš žmonių ne didvyriškumo, bet – gailestingumo, konkrečios meilės artimui, socialinio solidarumo. Tikros atgailos kelias į Dievą neišvengiamai eina per mūsų meilę artimui: „Jei kas sakytų: ‚Aš mylių Dievą‘, o savo brolio nekęstų, – tasai melagis. Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato“ (1Jn 4, 20). Muitininkai įkūnija pelno godumą, nesąžiningumą, savo tautos išdavystę, nes dažniausiai tarnaudavo viešpataujantiems svetimšaliams. Net ir jie nėra pašalinti iš išganymo kelio. Jonas nereikalauja, kad jie apleistų savo mokesčių rinkimo amatą, bet – kad nelobtų, apgaudinėdami kitus. Vėliau taip elgsis ir Jėzus, pavyzdžiui, su muitininku Zachiejumi (žr. Lk 19, 1-10). Žydams buvo draudžiama karinė tarnyba. Todėl tie kariai, kurie kreipiasi į Krikštytoją, yra pagonys. Vadinasi, bet koks apribojimas yra peržengiamas: „Visi žmonės išvys išgelbėjimą“ (Lk 3, 6). Įprastos romėno kario nuodėmės – piktnaudžiavimas jėga, plėšikavimas, šantažas. Šio elgesio šaknis yra gobšumas, kuris turi būti pakeistas pasitenkinimu savo alga. Iš jų irgi nereikalaujama pakeisti savo profesijos. Tad Jonas yra ne tik atgailos pamokslautojas, bet ypatingai – Viešpaties atėjimo skelbėjas. Visa tai buvo neaišku žmonėms. Dėl to Jonas įvardija savo tikrąją tapatybę: jis yra Ateinančiojo tarnas, „kuriam jis nevertas atrišti kurpių dirželio“. Jono nusižeminimas prieš Mesiją negalėjo būti radikalesnis ir visiškai išsklaidantis žmonių abejones. Krikštytojas paaiškina, jog jis nepakylėja žmogaus prie Dievo. Jis „krikštija vandeniu“, t. y. jis paprasčiausiai panardina žmogų jo tiesoje, jo ribotumo ir mirties vandenyje, laukiant kol ateis „už jį stipresnis“. Būtent jisai panardins žmogų Šventojoje Dvasioje, paties Dievo gyvenime. Nes jis, dieviškasis Žodis, prisiėmė mūsų žmogiškąją prigimtį, idant mes taptume jo dieviškosios prigimties dalininkais (žr. 2 Pt 1, 4). Tik taip Dievo ugnis – pirmųjų krikščionių laikyta Dvasios išsiliejimo per Sekmines įvaizdžiu (žr. Apd 2, 1-4) – sudegina žmoguje visokį blogį ir jį apvalo, atnešdama jam išganymą.

ŠVENTŲJŲ  MINĖJIMAI