„Darykite, ką tik jis jums lieps“. Ką mums daryti? (Apd 2:37) Jėzus mums liepia tardamas: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą! Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“. Jei kas sakytų: "Aš myliu Dievą, o savo brolio nekęstų, tasai melagis. Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato. Mes turime tokį jo įsakymą, kad, kas myli Dievą, mylėtų ir savo brolį" (1 Jon 4,19-21). Mums sunku mylėti kitus, kadangi mes nepakankamai mylime pačius save “. Iš tiesų juk meilė yra savęs davimas. Nei pinigai, nei daiktai, nei laimėjimai ar pasisekimai, nei laimėtos pre¬mijos nėra meilė. Žinoma, dalijimasis šiais dalykais gali išreikšti meilę. Tačiau nedovanojant savęs tebūtų tik ban¬dymas nupirkti tai, kas absoliučiai nėra nuperkama - ki¬to meilę. Kol nėra bent kiek savivertės bei savigarbos, nors ir nežymios, meilė negali pasirodyti. Dar toliau. Jei bendraujama su žmonėmis, kurie savęs nemyli, kad ir kaip mes juos mylėsime, jiems meilės niekad nebus ga¬na, nes jie sau jos nepasisemia iš savęs, iš savo vidaus". Savęs meilė, kaip jau buvo minėta, daro įtaką mūsų santykiams su kitais. Kai pradedame save my¬lėti ir vertinti tai, kas esame, nepaisant savo paikumo ar kvailumo, daromės laisvi (pajėgūs) pamėgti kitus žmo¬nes ir juos pagarbiai ir rūpestingai traktuoti. Mes žinome, kas esame ir ką darome. Bet jei nepajėgiame ar atsisakome save mylėti, tai yra pasižiūrėti į save ir už viską, ką ten randame, prisiimti atsakomybę, tuomet galime pakliūti į bėdą.   Kai kurie psichologai pataria iš pirmo žvilgsnio, atro¬do, labai paprastą pratimą: sakyk sau „aš save myliu ir vertinu". Šitai sakyk! Vėl ir vėl kartok! Sakyk tuos žo¬džius visur: namuose, gatvėje, vairuodamas automobilį, autobuse... Kartok šį sakinį visur. Kartok garsiai. Kartok daugelį kartų. Juk jei aš save mylėsiu ir vertinsiu, nebijo¬siu bendrauti. Nebijosiu, ką kiti galvos apie mane. Nebi¬josiu, ar jie priims ir supras mane. Nebijosiu, ar jie pritars mano darbams, mano idėjoms ir mano kalboms. Jei save myliu ir vertinu, nepriklausau nuo kitų nuomonės apie mane. Aš pats sau galiu būti emocine atrama. Visa tai skamba labai paprastai, tarsi tai būtų tušti žodžiai. Bet verta juos pamėginti. Pažiūrėk veidrodyje į save ir garsiai sakyk: „Aš myliu save ir vertinu".