2010 03 28      Viešpaties kančios (Verbų)  sekmadienis               metai C

EVANGELIJA  Lk 19, 28-40

Jėzus visų priekyje leidosi į Jeruzalę. Prisiartinęs prie Betfagės ir Betanijos ties vadinamuoju Alyvų kalnu, jis pasiuntė du mokinius ir jiems pasakė: „Eikite į kaimą, kurį štai matote, ir, vos įėję, rasite pririštą asilaitį, kuriuo dar joks žmogus nėra jojęs. Atriškite jį ir atveskite. O jeigu kas paklaustų: ‘Kam jį atrišate?' ­ atsakykite: ‘Jo reikia Viešpačiui.' Pasiųstieji nuėjo ir rado, kaip jiems buvo nurodyta. Atrišant asilaitį, savininkai klausė: „Kam atrišate asilaitį?" Mokiniai atsakė: „Jo reikia Viešpačiui." Jie atvedė asilaitį pas Jėzų, apdengė savo apsiaustais ir užsodino Jėzų ant viršaus. Jam jojant, žmonės tiesė ant kelio drabužius. Besiartinant prie Alyvų kalno šlaito, visas mokinių būrys pradėjo džiaugsmingai ir skardžiai šlovinti Dievą už visus stebuklus, kuriuos jie buvo regėję. Jie šaukė: „Garbė karaliui, kuris ateina Viešpaties vardu! Ramybė danguje, šlovė aukštybėse!" Kai kurie fariziejai iš minios jam šaukė: „Mokytojau, sudrausk savo mokinius!" Jis atsakė jiems: „Sakau jums, jei šitie tylės, akmenys šauks!"

MINTYS  PAMĄSTYMUI

Pagal Naująjį Testamentą Verbų sekmadienis simbolizuoja dieną, kai Jėzus įžengė į Jeruzalę. Gyventojai Jį pasitiko nepaprastai džiaugsmingai, kaip Mesiją - Išvaduotoją ir Atpirkėją, - klojo Jam po kojų savo drabužius ir žalias palmių šakeles. Taigi Verbų sekmadienį būtų galima pavadinti ir „žalios šakelės" švente. Ilgainiui (nuo 4 a.) šią šventę krikščioniškosios tautos ėmė švęsti iškilmingai, kiekviena tauta pritaikydama ir savų tradicijų. Lietuvoje, ypač Žemaitijoje, tą dieną šventinama žalia kadagio šakelė, kartais papuošta besiskleidžiančiu žilvičiu. Verbų sekmadienis reiškia širdžių atvėrimo Kristui šventę. Senoji verba iš praėjusių metų yra pagarbiai sudeginama. Jokiu būdu jos negalima bet kur išmesti.

VERBŲ SEKMADIENIO HIMNAS KRISTUI

Kristau, tu - garbės Karalius, tu - Aukščiausiojo Sūnus!

Tau  - verbų šakelės žalios, tau - Osana. Dieve mūs!

Išrinktos tautos Karalius, atžala tu jos kilni,

Vykdyt dieviškosios valios Viešpaties vardu eini.

Visata „Garbė tau!" šaukia, prie gyventojų dangaus

Jungia garbinimo auką ir mari širdis žmogaus.

„Tebūnie garbė!" - giedojo tau Jeruzalėj tada,

šakeles po kojom klojo... Mes - sutinkam su malda.

Pagerbė tave prieš mirtį išrinktos tautos vaikai.

Kad teikeisi mus atpirkti, tau dėkojame karštai.

Tau patiko širdys tyros. Neatmesk ir mūs giesmės!

Tau garbė, šlovė ir gyrius amžinai tegul skambės!