2010 03 21           V-sis    Gavėnios      sekmadienis                   metai C

EVANGELIJA  Jn  8,  1 - 11

Jėzus nuėjo į Alyvų kalną. Auštant jis vėl pasirodė šventykloje. Visi žmonės rinkosi prie jo, o jis atsisėdęs juos mokė. Tuomet Rašto aiškintojai ir fariziejai atvedė moterį, sugautą svetimaujant. Pastatė ją viduryje ir kreipėsi į jį: „Mokytojau, ši moteris buvo nutverta svetimaujant. Mozė mums Įstatyme yra liepęs tokias užmušti akmenimis. O tu ką pasakysi?" Jie tai sakė, spęsdami jam pinkles, kad turėtų kuo apkaltinti. Bet Jėzus pasilenkęs ėmė pirštu rašyti ant žemės. Jiems nesiliaujant kamantinėti, jis atsitiesė ir tarė: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį". Ir vėl pasilenkęs rašė ant žemės. Tai išgirdę, jie vienas po kito ėmė trauktis šalin, pradedant nuo vyresniųjų. Pagaliau liko vienas Jėzus ir ten stovinti moteris. Atsitiesęs Jėzus paklausė: „Moterie, kur jie pasidėjo? Niekas tavęs nepasmerkė?" Ji atsiliepė: „Niekas, Viešpatie". Jėzus jai tarė: „Nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nebenusidėk".

MINTYS  PAMĄSTYMUI

Gavėnios metas skirtas tam, kad mes vis geriau atskleistume sau Dievo veidą. Dievas neteisia. Mus teisia pats gyvenimas, visuomenė, darbdavys, mes patys. Visi mus teisia, išskyrus Dievą. Dievas mus myli, ir tiek. Dievas yra laukiantis, mus gerbiantis, leidžiantis pasisemti gyvenimo patirties tėvas, kuris nenori, kad mes pražūtume. Dievas yra geras tėvas, kuris visuomet savo vaikui duoda prašomos duonos, leisdamas lietui lyti ant teisiųjų ir neteisiųjų. Jei visuomet remsimės tik rašytomis taisyklėmis, kas galės išsigelbėti?! Jei nuolat kaltinsime vieni kitus, ar liks bent vienas teisusis?! Todėl visi po vieną tyliai pasitraukia, o akmenys lieka gulėti ant žemės... Kaip tik tada Jėzus apsimeta nustebęs ir kreipiasi į moterį. Kur dingo visi kaltintojai? Jis vienintelis, būdamas be nuodėmės ir galėdamas sviesti akmenį, to nedaro. Jis tik prašo, kad moteris pažvelgtų į savo širdį, sau pačiai atskleistų sielos kilnumą ir bent kiek daugiau mylėtų save. Jėzus neteisina ir nesmerkia, Jis tik nori, kad žmogus pakeltų žvilgsnį aukštyn, kad pamėgintų įžvelgti toliau ir aiškiau, kad širdimi pamatytų kito silpnumą ir suvoktų savo paties trapumą. Kaip tik tada, kai mes ryžtamės garbingai pažvelgti į save ir kitus, suprantame, kad toji meilė mus išlaisvina. To tikrai turėtų pakakti mūsų atsivertimui. Viskas privalo prasidėti mūsų širdyje. Privalome išmokti pirmi pasitraukti iš ten, kur mėginama sunaikinti ar suniekinti žmogų, ypač jei to žmogaus toje vietoje nėra, kas labai atitinka mūsų laikų įpročius. Jei tuo metu ir laikytume rankose akmenį, jis gali būti naudingas tik tam, kad juo gailesčio ženklan muštumės į krūtinę, o paskui leistume jam kristi žemėn, kad tame dundesyje būtų galima išgirsti žodžius: "Myliu ir atleidžiu". Gal tai ir bus naujos pasaulio tvarkos pradžia... bent jau mūsų sielose?...

ŠVENTŲJŲ  MINĖJIMAI

03.25  Viešpaties Apreiškimas