2010 03 21 V-sis Gavėnios sekmadienis metai C
EVANGELIJA Jn
8, 1 - 11
Jėzus
nuėjo į Alyvų kalną. Auštant jis vėl pasirodė šventykloje. Visi žmonės rinkosi
prie jo, o jis atsisėdęs juos mokė. Tuomet Rašto
aiškintojai ir fariziejai atvedė moterį, sugautą svetimaujant. Pastatė ją
viduryje ir kreipėsi į jį: „Mokytojau, ši moteris buvo nutverta svetimaujant. Mozė mums Įstatyme yra liepęs tokias užmušti akmenimis. O tu
ką pasakysi?" Jie tai sakė, spęsdami jam pinkles, kad turėtų kuo apkaltinti.
Bet Jėzus pasilenkęs ėmė pirštu rašyti ant žemės. Jiems nesiliaujant
kamantinėti, jis atsitiesė ir tarė: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas
sviedžia į ją akmenį". Ir vėl pasilenkęs rašė ant žemės. Tai išgirdę, jie vienas
po kito ėmė trauktis šalin, pradedant nuo vyresniųjų. Pagaliau liko vienas
Jėzus ir ten stovinti moteris. Atsitiesęs Jėzus paklausė: „Moterie, kur jie
pasidėjo? Niekas tavęs nepasmerkė?" Ji atsiliepė: „Niekas, Viešpatie". Jėzus
jai tarė: „Nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nebenusidėk".
MINTYS PAMĄSTYMUI
Gavėnios metas skirtas tam, kad mes vis
geriau atskleistume sau Dievo veidą. Dievas neteisia. Mus teisia pats
gyvenimas, visuomenė, darbdavys, mes patys. Visi mus teisia, išskyrus Dievą.
Dievas mus myli, ir tiek. Dievas yra
laukiantis, mus gerbiantis, leidžiantis pasisemti gyvenimo patirties tėvas,
kuris nenori, kad mes pražūtume. Dievas yra geras tėvas, kuris visuomet savo
vaikui duoda prašomos duonos, leisdamas lietui lyti ant teisiųjų ir neteisiųjų.
Jei visuomet remsimės tik rašytomis taisyklėmis, kas galės išsigelbėti?! Jei
nuolat kaltinsime vieni kitus, ar liks bent vienas teisusis?! Todėl visi po
vieną tyliai pasitraukia, o akmenys lieka gulėti ant žemės... Kaip tik tada Jėzus
apsimeta nustebęs ir kreipiasi į moterį. Kur dingo visi kaltintojai? Jis
vienintelis, būdamas be nuodėmės ir galėdamas sviesti akmenį, to nedaro. Jis
tik prašo, kad moteris pažvelgtų į savo širdį, sau pačiai atskleistų sielos
kilnumą ir bent kiek daugiau mylėtų save. Jėzus neteisina ir nesmerkia, Jis tik
nori, kad žmogus pakeltų žvilgsnį aukštyn, kad pamėgintų įžvelgti toliau ir
aiškiau, kad širdimi pamatytų kito silpnumą ir suvoktų savo paties trapumą. Kaip
tik tada, kai mes ryžtamės garbingai pažvelgti į save ir kitus, suprantame, kad
toji meilė mus išlaisvina. To tikrai turėtų pakakti mūsų atsivertimui. Viskas privalo prasidėti mūsų širdyje.
Privalome išmokti pirmi pasitraukti iš ten, kur mėginama sunaikinti ar
suniekinti žmogų, ypač jei to žmogaus toje vietoje nėra, kas labai atitinka
mūsų laikų įpročius. Jei tuo metu ir laikytume rankose akmenį, jis gali būti
naudingas tik tam, kad juo gailesčio ženklan muštumės į krūtinę, o paskui
leistume jam kristi žemėn, kad tame dundesyje būtų galima išgirsti žodžius:
"Myliu ir atleidžiu". Gal tai ir bus naujos pasaulio tvarkos pradžia... bent jau
mūsų sielose?...
ŠVENTŲJŲ
MINĖJIMAI
03.25
Viešpaties Apreiškimas