2010 04 25    IV - sis   Velykų (Gerojo Ganytojo) sekmadienis   metai C

EVANGELIJA  Jn 10, 27 - 30

Manosios avys klauso mano balso; aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane. Aš joms duodu amžinąjį gyvenimą; jos nežus per amžius, ir niekas jų neišplėš iš mano rankos. Tėvas, kuris man jas davė, yra aukščiau už viską, ir niekas jų neišplėš iš Tėvo rankos. Aš ir Tėvas esame viena".

MINTYS  PAMĄSTYMUI

Petrui ir Tomui nebuvo lengva patikėti Jėzaus prisikėlimu. Mes irgi, panašiai kaip jie, plaukiame per gyvenimo jūrą, nuolat susidurdami su įvairias sunkumais, priversti nuolatos pasitikėti Viešpačiu, kad sau patiems atskleistume tiesą: ar esame tikintys. Gyvenimas - tai mums duotas laikas, per kurį privalome išmokti mylėti. Pati gražiausia gyvenimo patirtis - tai suprasti, jog esame Dievo mylimi, atrasti Jame meilės šaltinį. Žinome, kad gyvenimas nėra lengvas, ir tikėjimas ateina pas mus, lydimas tūkstančių sunkumų bei skausmų. Neretai tie sunkumai ir skausmas pasiekia mus iš tikėjimo brolių pusės, taip, kaip tai matome šiuo sunkiu Bažnyčios gyvenimo momentu. Tikėjimo branda pasiekiama, kai suprantame šio sekmadienio Evangelijoje cituojamus Jėzaus žodžius: niekas nepajėgs išplėšti mūsų iš Dievo rankos. Jėzus laiko mus už rankos, Jis myli mus ir veda su savimi, kaip sumanus ganytojas, žinantis, kur mus reikia nuvesti. Nė vienas žmogus, įtikėjęs Kristų, nėra apsaugotas nuo kančios, ir jo gyvenimas netampa labai paprastas. Vis dėlto tikintysis gyvenimo kelyje yra lydimas paties Dievo šviesos, tas kelias yra perkeičiamas. Viena yra visą gyvenimą blaškytis, klausiant savęs, kokia yra mūsų kelionės per šį ašarų slėnį prasmė ir visai kas kita - žinoti, jog esame neaprėpiamos Dievo meilės žmonijai dalyviai. Jei tik mes rūpinamės tai suvokti ir priimti atvira širdimi, jei norime dalyvauti Dievo meilės plane, galime jaustis tikrai keliautojais per gyvenimą, ir tada nesvarbu, kad netapsime Nobelio premijos laureatais ar aukštais viršininkais. Žinodami, jog visuomet esame Dievo širdyje, mes nebebūsime sulinkę po savo mažų baimių našta, pamiršime užplūdusias silpnumo akimirkas ir suvoksime, kaip iš tikrųjų reikia mylėti. Bažnyčia išgyvena sunkius laikus, visi mes, Bažnyčios nariai, esame bandomi. Nemaža žmonių netenka pasitikėjimo Bažnyčia ir jos ganytojais, visų pirma žvelgdami į suklydusius, kuriems reikia mūsų maldos, tačiau drauge užmiršdami šimtus tūkstančių kunigų, katechetų, vienuolių, kurie pasiaukojančiai ir nepriekaištingai vykdo savo tarnystę. Patiriamas skausmas iš tiesų yra didelis, nes susiduriame su naujomis žaizdomis, padarytomis Kristaus veidui. Tai atsitiko dėl tų žmonių, kuriems buvo pavesta rūpintis Jėzaus veido spindėjimu, nesugebėjimo pakilti aukščiau savo vidutinybės. Todėl šis sekmadienis, vadinamas taip pat ir Gerojo Ganytojo sekmadieniu, kai visi tikintieji yra kviečiami melstis už savo kunigus, šiemet įgyja ypatingą reikšmę. Tai proga melstis už visus kunigus, proga atgailai, kad galiausiai visi suvoktume pačią esmę, melsti šventų kunigų, panašių į savo Ganytoją, Jėzų Kristų. Einame per sunkų išmėginimą, kurį sukėlė žmonių kaltės, ir, kaip ir kiekviename sužeistame kūne pakanka vienos sergančios dalies, kad kentėtų visas kūnas. Taip dabar yra ir su mumis. Popiežius Benediktas XVI kviečia visus katalikus priimti šį išmėginimą ne užsidarant savyje, ne dejuoti, pykti ant viso pasaulio ir gintis bet kokia kaina, bet dar tvirčiau įsikibti į Viešpaties ranką. Niekas negali mūsų išplėšti iš Kristaus rankos. Tegul esame kietakaktė, nepaklusni, išsiblaškiusi kaimenė, tačiau Viešpats mūsų nepaliks. Bažnyčią sudaro ne tobulieji, bet tie, kurie patyrė atleidimą. Ne teisieji, bet vaikai, kurių Tėvas niekada nepaliks...

ŠVENTŲJŲ  MINĖJIMAI

04.28  Šv. Petras Šanelis, kunigas, kankinys; šv. Liudvikas Montfortietis, kunigas

04.29  Šv. Kotryna Sienietė, mergelė, Bažnyčios mokytoja

04.30  Šv. Pijus V, popiežius

05.01  Šv. Juozapas Darbininkas