EVANGELIJA Lk 24, 46 - 53
„Yra parašyta,
kad Mesijas kentės ir trečią dieną prisikels iš numirusių ir, pradedant nuo
Jeruzalės, jo vardu visoms tautoms bus skelbiama, kad atsiverstų ir gautų
nuodėmių atleidimą. Jūs esate šių dalykų liudytojai. Ir štai aš atsiųsiu jums,
ką yra pažadėjęs mano Tėvas. Jūs pasilikite mieste, kol būsite apgaubti jėga iš
aukštybių". Įžengimas į dangų Jėzus nusivedė juos palei
Betaniją ir, iškėlęs rankas, palaimino juos. Laimindamas
jis atsiskyrė nuo jų ir pakilo į dangų. Jie pagarbino jį, paskui, didelio
džiaugsmo kupini, sugrįžo į Jeruzalę. Jie nuolat lankė šventyklą ir šlovino
Dievą.
MINTYS PAMĄSTYMUI
Jėzus grįžta pas Tėvą, o dangaus
Karalystės skelbimą patiki savo mokiniams.
Vyrai galilėjiečiai, ko stovite, žiūrėdami į
dangų?
Panašių klausimų Šventajame Rašte randame
nemažai. Dievas kreipiasi į mus, ragina, kviečia žengti toliau, augti savo
tikėjime. Mes neturime ieškoti danguje pasaulį baudžiančio Dievo veido. Jį
galime rasti ten, kur Jis pats visiems amžiams nusprendė pasilikti: tarp pačių
menkiausiųjų, tarpe tų žmonių, kurie tiki Jėzų iš Nazareto. Žvelgiant grynai
žmogiškai ši krikščionybės siūloma išeitis yra nesuprantama ir nelogiška. Visų
pirma ji ragina įtikėti, jog nematomas Dievas tapo Žmogumi, o dabar kviečia
tikėti, jog prieinamas Dievas save atiduoda nuodėmingoms ir tam
nepasirengusioms žmogaus rankoms! Visiškai mums nepalankūs mainai: vietoje to,
kad regėtume spinduliuojantį ir giedrą Mokytojo Veidą, susiduriame su raukšlėtu
ir niūriu krikščionio veidu...
Matydamas Bažnyčios žmonių elgesį, net
ir suabejoja, ar visagalis Dievas galėjo patikėti savo Karalystės skelbimą
tokiai Bažnyčiai?...
Dievas, be abejo, lydi žmones per
gyvenimą, tačiau Evangelijos kelią patikėjo savo Bažnyčiai. Karalystę, kurios
laukė apaštalai, mes dar turime sukurti. Viešpaties buvimas pasaulyje nėra
kažkoks magiškas sprendimas, tačiau kantrios kasdieninės mūsų pačių pastangos
susitikti Jį. Ne kas kitas, bet, deja, mes esame Jėzaus veidas žmonėms, kuriuos
susitinkame savo kasdienybėje. Mūsų žvilgsnis į kitus yra paties Dievo
žvilgsnis. Todėl priimkime angelų paraginimą: liaukimės žiūrėję į debesis, ten
ieškodami Dievo garbės atspindžių, bet verčiau stenkimės pastebėti tą garbę,
pasklidusią mūsų gyvenamoje kasdienybėje. Liaukimės ieškoję Dievo danguje,
jeigu Jis yra mūsų sutinkamo brolio suvargusiame ir susirūpinusiame veide.
Įžengimas į dangų kalba apie Bažnyčios
pradžią, Dievo kvietimą leistis į kelionę, kurioje mes. Jėzaus mokiniai,
turėsime būti vadovais. Netgi jei jaučiamės Bažnyčios nuvilti ar įžeisti, esame
kviečiami su naujomis jėgomis eiti pirmyn, semiantis stiprybės iš šventųjų,
kurie atvertė Bažnyčią, tą darbą pradėdami nuo savęs pačių.
ŠVENTŲJŲ MINĖJIMAI
05.18 Šv. Jonas I, popiežius, kankinys
05.20 Šv. Bernardas Sienietis, kunigas
05.21 Šv. Kristoforas Magaljanesas ir jo draugai. Kankiniai
05.22 Šv. Rita, vienuolė