2010 06 06      Švč. Jėzaus Kūnas ir Kraujas    (Devintinės)          metai C

EVANGELIJA  Lk 9, 11 - 17

Minia, tai sužinojusi, sekė iš paskos. Jis priėmė žmones ir kalbėjo jiems apie Dievo karalystę, pagydė tuos, kuriems reikėjo gydymo. Diena pakrypo vakarop. Prisiartinę Dvylika tarė: „Paleisk žmones, kad jie, nuėję į aplinkinius kaimus bei vienkiemius, susirastų nakvynę ir maisto. Mes juk esame dykumoje". Jėzus atsiliepė: „Jūs duokite jiems valgyti!" Dvylika atsakė: „Mes nieko daugiau neturime, tik penkis kepalėlius duonos ir dvi žuvis. Nebent nueitume ir nupirktume maisto visai šitai miniai". O buvo ten apie penkis tūkstančius vyrų. Jėzus įsakė mokiniams: „Susodinkite juos būriais po penkiasdešimt". Jie taip padarė ir visus susodino. Tuomet, paėmęs penkis kepalėlius ir dvi žuvis, jis pažvelgė į dangų, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė mokiniams, kad išnešiotų miniai. Visi valgė ir pasisotino. Ir dar buvo surinkta dvylika pintinių nulikusių kąsnelių.

DEVINTINĖS

Ši šventė neatskiriamai siejasi su Didžiuoju ketvirtadieniu, kada mūsų Išganytojas per Paskutinę Vakarienę duoną ir vyną paverčia savo Kūnu ir Krauju, kad jo mokiniai galėtų juo maitintis ir gyventi gilioje bendrystėje su Juo.  Minėdami tą įvykį, trokštame išgyventi didžiąją Eucharistijos paslaptį tuo pačiu tikėjimu ir ta pačia meile, kokia ją išgyveno apaštalai. Eucharistija yra amžinojo gyvenimo laidas ir to gyvenimo pradžia. Kristus užtikrino: Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš prikelsiu jį paskutinę dieną (Jn 6, 54). Maitindamiesi tuo dangiškuoju penu, mes pasiekiame glaudžiausią vienybę su Kristumi, vienybę, apie kurią jis yra pasakęs: Pasilikite manyje, tai ir aš pasiliksiu jumyse (Jn 15, 4). Švč. Sakramentas, paliktas mūsų pačių gėriui, turi būti sąmoningai garbinamas ir kuo dažniau priimamas. Rojuje žmogus prarado ryšį su Dievu, valgydamas uždraustą vaisių. Kristus, atėjęs išganyti pasaulį, vienybę su Dievu atstatė valgymu: Imkite ir valgykite...Kas valgys mano Kūną ir gers mano Kraują, - nemirs per amžius.

Dalyvauti Eucharistijoje, reiškia: surizikuoti eiti kartu su Viešpačiu. Kristus visuomet nori būti drauge su žmonėmis, nešti jiems paguodą ir viltį, suraminti vienišuosius, pagydyti žaizdas, pasilenkti prie vargšų ir nusivylusiųjų. Dalyvavimas Eucharistijoje - tai ne vien savo dvasinio alkio numalšinimas, bet kartu ir įsipareigojimas malšinti kitų alkį, taip, kaip girdime Jėzų sakant šios šventės Mišių Evangelijos ištraukoje: „Jūs duokite jiems valgyti". Maitintis šiuo Kūnu, tolygu prisiimti riziką tapti nauju žmogumi, nes mumyse yra pats Dievas, Jo kilnumas, mūsų gyslomis teka dieviškasis gyvenimas. Mes įsipareigojame atiduoti save. Iškilmingos Šv. Mišios yra baigiamos eucharistiniu palaiminimu. Žmonės persižegnoja ir ramia širdimi išeina iš bažnyčios. Pamaldos baigtos, iš tiesų, dalyvaujant Eucharistijoje, tą akimirką niekas nesibaigia. Viskas tik prasideda. Kur kas svarbesnė yra mūsų užduotis keistis ir keisti pasaulį.

ŠVENTŲJŲ  MINĖJIMAI

06.09  Šv. Efremas, diakonas, Bažnyčios mokytojas

06.12  Nekaltoji Švč. M. Marijos Širdis