Svetainės medis   Kontaktai  
 
SVEIKI ATVYKĘ!!!

2010 05 02                V - sis      Velykų sekmadienis                       metai C

EVANGELIJA  Jn 13, 31 - 35

Jam pasišalinus, Jėzus prabilo: „Dabar Žmogaus Sūnus pašlovintas, ir Dievas pašlovintas per jį. O jeigu Dievas pašlovintas per jį, tai Dievas pašlovins jį pas save, - bematant jį pašlovins". Atsisveikinimo kalbos  „Vaikeliai, aš jau nebeilgai būsiu su jumis. Jūs ieškosite manęs, bet sakau jums tą patį, ką esu žydams pasakęs:

kur aš išeinu, jūs negalite eiti... Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą! Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus".

 

MINTYS  PAMĄSTYMUI

Norėdami geriau suprasti šią evangelijos ištrauką, turime prisiminti kontekstą, kuriame vyksta veiksmas: Jėzus, numazgojęs savo mokiniams kojas, atsisėdo prie stalo ir pranešė apie vieno iš savo mokinių išdavystę. Iš tiesų, Judas, nurijęs kąsnį, pasišalina iš Velykų vakarienės menės, o evangelijos autorius pastebi: „Buvo naktis" (Jn 13, 30). Judui panirus į nakties tamsą seka Jėzaus žodžiai apie pašlovinimą. Senajame Testamente žodį „šlovė" arba „garbė" perteikia hebrajiškas žodis „kabod", reiškiantis kažką neišvengiamo, didingo ir sunkaus, kažką, keliantį pagarbą, susižavėjimą, tą, kas verta šlovinti. Tai - Dievo atsiskleidimo žmogui, jo apsireiškimo ir pranešimo apie save ženklas. Dievo šlovė spinduliuoja: Viešpats atskleidžia ir kartu slepia savo nepasiekiamą tobulumą bei švytėjimą. Kalėdų naktį angelai gieda „Garbė Dievui aukštybėse" (Lk 2, 14), tačiau Dievo šlovė ryškiausiai suspindi Velykų slėpinyje - Jėzaus Kristaus kančioje, mirtyje ir prisikėlime. Tad Judo išdavystė subrandina Jėzuje aiškumą, kad jo mirtis yra pašlovinimas. Mirties valanda ant kryžiaus apšvies Dievo šlove pasaulį. Dieviškos šlovės esmę sudaro ne kažkoks triumfas, bet - begalinė meilė visiems žmonėms, net ir tiems, kurie jį išduoda. Tamsa - skausmas, blogis, vargas, išdavystė - yra slėpinys, kurį pajėgūs šiek tiek suprasti tik tikėjimo šviesoje. Tam tikra prasme, ir Judo išdavystė lieka slėpiniu, nesusipratimu, nes paradoksaliai atskleidžia Jėzaus dieviškąją tapatybę. Nusidėjėlio būklė tapo lyg ir priežastimi Dievui parodyti savo esmę, savo sugebėjimą mylėti: „Jis mūsų negalias prisiėmė, mūsų skausmus sau užsikrovė" (Iz 53, 4). Judo išdavystė simbolizuoja ne tik vieno žmogaus veiksmą, bet - visos žmonijos neištikimybę, nusigręžimą nuo Dievo. Tačiau Kristus mūsų niekada nepalieka ir neišduoda, net jei ir atrodytų, jog esame neverti jo ištikimos meilės. Jo akyse mes visada išliekame jo draugais. Judas yra Viešpaties draugas, net ir tada, kai jį galutinai išduoda (žr. Jn 18, 1-6). Ir jei Bažnyčios istorijoje pasitaikė skaudžių klaidų ir išdavysčių, tai tuo tik pabrėžiama, kad tikroji Dievo šlovė yra Kristus ir kad Bažnyčia ją atspindi tiek, kiek yra vienybėje su juo.

 

ŠVENTŲJŲ  MINĖJIMAI

 05.03  Šv. Pilypas ir Jokūbas, apaštalai


 

  Palaimintojo Teofiliaus Matulionio metai

Kraujo relikvija

 
  Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
© 2008 Kauno Gerojo Ganytojo parapija, info@dainavosparapija.lt
Sprendimas: BT-Group : Svetainių kūrimas