2010 05 02 V - sis
Velykų sekmadienis metai C
EVANGELIJA Jn 13, 31 - 35
Jam
pasišalinus, Jėzus prabilo: „Dabar Žmogaus Sūnus pašlovintas, ir Dievas
pašlovintas per jį. O jeigu Dievas pašlovintas per jį, tai Dievas pašlovins jį
pas save, - bematant jį pašlovins". Atsisveikinimo kalbos
„Vaikeliai, aš jau nebeilgai būsiu su
jumis. Jūs ieškosite manęs, bet sakau jums tą patį, ką esu žydams pasakęs:
kur
aš išeinu, jūs negalite eiti... Aš jums duodu naują
įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip
mylėtumėte vienas kitą! Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei
mylėsite vieni kitus".
MINTYS
PAMĄSTYMUI
Norėdami geriau suprasti šią evangelijos
ištrauką, turime prisiminti kontekstą, kuriame vyksta veiksmas: Jėzus,
numazgojęs savo mokiniams kojas, atsisėdo prie stalo ir pranešė apie vieno iš
savo mokinių išdavystę. Iš tiesų, Judas, nurijęs kąsnį, pasišalina iš Velykų
vakarienės menės, o evangelijos autorius pastebi: „Buvo naktis" (Jn 13, 30).
Judui panirus į nakties tamsą seka Jėzaus žodžiai apie pašlovinimą. Senajame
Testamente žodį „šlovė" arba „garbė" perteikia hebrajiškas žodis „kabod",
reiškiantis kažką neišvengiamo, didingo ir sunkaus, kažką, keliantį pagarbą,
susižavėjimą, tą, kas verta šlovinti. Tai - Dievo atsiskleidimo žmogui, jo
apsireiškimo ir pranešimo apie save ženklas. Dievo šlovė spinduliuoja: Viešpats
atskleidžia ir kartu slepia savo nepasiekiamą tobulumą bei švytėjimą. Kalėdų
naktį angelai gieda „Garbė Dievui aukštybėse" (Lk 2, 14), tačiau Dievo šlovė
ryškiausiai suspindi Velykų slėpinyje - Jėzaus Kristaus kančioje, mirtyje ir
prisikėlime. Tad Judo išdavystė subrandina Jėzuje aiškumą, kad jo mirtis yra
pašlovinimas. Mirties valanda ant kryžiaus apšvies Dievo šlove pasaulį.
Dieviškos šlovės esmę sudaro ne kažkoks triumfas, bet - begalinė meilė visiems
žmonėms, net ir tiems, kurie jį išduoda. Tamsa - skausmas, blogis, vargas,
išdavystė - yra slėpinys, kurį pajėgūs šiek tiek suprasti tik tikėjimo šviesoje.
Tam tikra prasme, ir Judo išdavystė lieka slėpiniu, nesusipratimu, nes
paradoksaliai atskleidžia Jėzaus dieviškąją tapatybę. Nusidėjėlio būklė tapo
lyg ir priežastimi Dievui parodyti savo esmę, savo sugebėjimą mylėti: „Jis mūsų
negalias prisiėmė, mūsų skausmus sau užsikrovė" (Iz 53, 4). Judo išdavystė
simbolizuoja ne tik vieno žmogaus veiksmą, bet - visos žmonijos neištikimybę,
nusigręžimą nuo Dievo. Tačiau Kristus mūsų niekada nepalieka ir neišduoda, net
jei ir atrodytų, jog esame neverti jo ištikimos meilės. Jo akyse mes visada
išliekame jo draugais. Judas yra Viešpaties draugas, net ir tada, kai jį
galutinai išduoda (žr. Jn 18, 1-6). Ir jei Bažnyčios istorijoje pasitaikė
skaudžių klaidų ir išdavysčių, tai tuo tik pabrėžiama, kad tikroji Dievo šlovė
yra Kristus ir kad Bažnyčia ją atspindi tiek, kiek yra vienybėje su juo.
ŠVENTŲJŲ MINĖJIMAI
05.03 Šv. Pilypas ir Jokūbas, apaštalai