2010 06 27 XIII- sis eilinis sekmadienis metai C
EVANGELIJA
Lk 9, 51 – 62
Atėjus
metui, kai turėjo būti paimtas iš pasaulio, Jėzus ryžtingai nukreipė savo veidą
į Jeruzalę. Jis išsiuntė pirma savęs pasiuntinius. Tie užėjo į vieną Samarijos
kaimą paruošti, kur jam apsistoti. Bet kaimo gyventojai nesutiko jo priimti,
nes jis keliavo Jeruzalės link. Tai girdėdami, mokiniai
Jokūbas ir Jonas sušuko: „Viešpatie, jei nori, mes liepsime ugniai kristi iš
dangaus ir juos sunaikinti!“ Bet jis atsisukęs
sudraudė juos. Jie pasuko į kitą kaimą. Jiems einant keliu, vienas žmogus jam
pasakė: „Aš seksiu paskui tave, kur tik tu eitum!“ Jėzus atsakė: „Lapės turi
urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos
priglausti“. Kitam žmogui jis pasakė: „Sek paskui mane!“ Tas prašė: „Leisk man
pirmiau pareiti tėvo palaidoti“. Jis atsakė: „Palik mirusiems laidoti savo
numirėlius, o tu eik ir skelbk Dievo karalystę!“ Dar vienas tarė: „Aš seksiu
paskui tave, Viešpatie, bet leisk man pirmiau atsisveikinti su namiškiais“.
Jėzus tam pasakė: „Nė vienas, kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal,
netinka Dievo karalystei“.
MINTYS
PAMĄSTYMUI
Kodėl
Evangelijoje Jonui Krikštytojui suteikta tokia svarbi vieta? Naujajame
Testamente jis paminėtas devyniasdešimt kartų, ir jį pralenkia tik Jėzus,
Paulius ir Petras. Greičiausiai tai lemia Jono, kaip „Evangelijos pradžios“,
vaidmuo. Naudodamasis šia formuluote, kiekvienas evangelistas išplėtojo savitą
požiūrį į Jono misiją. Morkus parodo Krikštytoją tarytum antrąjį Eliją, kurio
kentėjimai paruošia kelią Viešpačiui ir kuris tarnauja kaip pavyzdys
persekiojamiems krikščionims Romoje. Matas pristato Joną kaip Jėzaus
pagalbininką akistatoje su nedraugiška opozicija, atstovaujančia tuometinį
judaizmą. Luko pasakojimas apie Joną kalba kaip apie eschatologinį pranašą, o
apie Jėzų – kaip Izraelio mesiją. Lukas priima tradicinį Jono, kaip pirmtako,
paveikslą mažiausiai pakeisdamas ir pritaiko savo bendrai išganymo istorijai. Galiausiai,
ketvirtasis evangelistas vaizduoja Joną kaip idealaus krikščionio evangelisto
pavyzdį, kurio pareiga yra liudyti, kad Jėzus yra Kristus. Ši įvairovė
atskleidžia netikėtą vienybę: Jonas Krikštytojas yra „Jėzaus Kristaus
Evangelijos pradžia“. Kadangi Jonas rengė kelią Kristui, Bažnyčia jį rodo kaip
pavyzdį, apibūdindama Jono vaidmenį siekiniu „taisyti Viešpačiui kelią“. Iš čia
tėra vienas mažas žingsnelis pasitelkti Jono figūrą, idant per ją būtų
išreikšta pati krikščioniškojo liudijimo esmė ir krikščioniškasis gyvenimo
būdas. Jono paveikslas įkūnija drąsą skelbti krikščionybę įvairiose gyvenimo
kryžkelėse, nes Jonas susitinka žmones ties laikų sankirta ir kviečia juos
priimti Jėzų kaip Mesiją. Bažnyčia išsaugojo ir skelbia tokį Jono paveikslą,
padedantį suprasti tikrą jo veiklos aktualumą šiandien. Nepakanka, kad kas nors
žinotų, kas buvo Jonas, tačiau reikia, kad susitikimas su juo jo istorijos dėka
paskatintų asmens apsisprendimą atsiversti ir atgailauti, o tam jis ir kvietė.
Todėl krikščionių bendruomenė, siekdama išlaikyti Jono asmens istorinę svarbą,
kurią pati išgyveno, pasirengusi ištikimai padaryti tai, ką ir Jėzus padarė: Joną
paliko ties dviejų erų riba kaip Dievo karalystės pradininką. Bažnyčia
nepasiliko Jono kaip istorinės „iškasenos“, tačiau padarė jį krikščioniškos
žinios skelbimo dalimi. Todėl Jonas Krikštytojas nuo pat pradžių buvo ir yra Jėzaus
Kristaus Evangelijos pradžia.
ŠVENTŲJŲ MINĖJIMAI
06.28 Šv. Ireniejus, vyskupas, kankinys
06.29 Šv. Petras ir Paulius, apaštalai
06.30 Pirmieji šventieji Romos Bažnyčios kankiniai
07.02 Švč. M. Marija, Krikščioniškų Šeimų Karalienė
07.03 Šv. Tomas, apaštalas