2010 06 13 XI
- sis eilinis sekmadienis metai C
EVANGELIJA Lk 7, 36 - 8, 3
Vienas
fariziejus užsiprašė Jėzų pietų. Atėjęs į fariziejaus namus, jis sėdo prie
stalo. Ir štai moteris, kuri buvo žinoma mieste nusidėjėlė,
patyrusi, kad jis fariziejaus namuose, atsinešė alebastrinį indą kvapaus tepalo
ir, verkdama priėjusi iš užpakalio prie jo kojų, ėmė
laistyti jas ašaromis, šluostyti savo galvos plaukais, bučiavo jo kojas ir tepė
jas tepalu. Tai matydamas fariziejus, kuris buvo Jėzų pasikvietęs, samprotavo
pats vienas: „Jeigu šitas būtų pranašas, jis žinotų, kas tokia ši moteris, kuri
jį paliečia, - kad ji nusidėjėlė!" O Jėzus prabilo: „Simonai, turiu tau ką
pasakyti". Tas atsiliepė: „Sakyk, Mokytojau!" „Skolintojas turėjo du
skolininkus. Vienas buvo skolingas penkis šimtus denarų, o kitas -
penkiasdešimt. Jiems neturint iš ko atiduoti, jis dovanojo abiem. Katras labiau
jį mylės? Simonas atsakė: „Manau, jog tasai, kuriam daugiau dovanota". Jėzus
tarė: „Teisingai nusprendei". Ir, atsisukęs į moterį, jis tarė Simonui: „Matai
šitą moterį? Aš atėjau į tavo namus, tu nedavei man vandens kojoms nusimazgoti,
o ji suvilgė jas ašaromis ir nušluostė savo plaukais. Tu manęs nepabučiavai, o
ji, vos man atėjus, nesiliauja bučiavusi man kojų. Tu aliejumi man galvos
nepatepei, o ji tepalu patepė man kojas. Todėl aš tau sakau: jai atleidžiama
daugybė jos nuodėmių, nes ji labai pamilo. Kam mažai
atleista, tas menkai myli". O jai tarė: „Atleidžiamos tau nuodėmės". Sėdintieji
kartu už stalo pradėjo svarstyti: „Kas gi jis toks, kad net ir nuodėmes
atleidžia?!" O jis dar tarė moteriai: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Eik
rami!" Jėzus keliavo per miestus ir kaimus, mokydamas ir skelbdamas gerąją
naujieną apie Dievo karalystę. Su juo buvo Dvylika [apaštalų] ir kelios
moterys, išgydytos nuo piktųjų dvasių bei ligų; tai Marija, vadinama
Magdaliete, iš kurios buvo išėję septyni demonai, Erodo prievaizdo Chuzos žmona
Joana, Zuzana ir daug kitų moterų, kurios šelpė juos savo turtu.
MINTYS PAMĄSTYMUI
Dievo
teisingumo matas yra meilė ir atleidimas. Jėzus sako, kad reikia žvelgti į
vidų, įvertinti troškimus, pastebėti skausmą, pripažinti tiesą. Tokia meilė yra
atleidimo pradžia, atleidimo, kurį visada dovanoja Dievas - visada veltui, visada
besąlygiškai, skatinamas vien tik meilės. Į Simoną Jėzus prabyla švelniai, be
pykčio, siūlydamas išspręsti uždavinį apie du skolininkus: vieną - turintį
nedidelę skolą, kitą - įsiskolinusį smarkiai, tačiau netikėtai sužinojusius,
kad skola dovanota. Kuris bus labiau patenkintas. Prieš atsakydamas Simonas
svarsto ir nusprendžia teisingai, tuo parodydamas, kad yra pasirengęs į pasaulį
žvelgti Dievo žvilgsniu. Dievas ieško ne teisiųjų, bet savo vaikų, ir Jam nėra
svarbus mūsų dvasinis įvaizdis. Jis iš savo mokinių laukia tiesos, sugebėjimo
pakelti kančią, tvirtybės, netgi jei mokinys ir suklystų. Mes visi esame
parsiduodantys nusidėjėliai...
Parsiduodame
už komplimentą apie mūsų šventumą, kad galėtume paglostyti savąjį „aš", kad
visuomenėje ir Bažnyčioje turėtume pripažintą vietą, kad būtume vertinami, gal
ir ne kaip patys geriausi, bet ir ne menkesni už kitus. Kai kurie gal netgi
išduoda draugus, kad tik nereiktų pripažinti savo klaidų...
Ir
vis tiktai: visus mus Dievas myli ir mums atleidžia! Dievas atleidžia
nusidėjusiai moteriai, fariziejui Simonui ir man...
Visus
Dievas myli, visiems atleidžia, visus atpirko ir visus gelbsti: vyrus ir
moteris, Dievo mokinius ir ieškotojus. Visi, jei tik to norime, kuriame
Bažnyčią, Dievo svajonę, bendruomenę žmonių, savo gyvenime patyrusių Tėvo
švelnumą ir todėl sugebančių atleisti ir būti gailestingais...
ŠVENTŲJŲ MINĖJIMAI
06.19 Šv. Romualdas, abatas