Evangelija  Lk  11, 1 - 13

Kartą Jėzus vienoje vietoje meldėsi. Jam baigus maldą, vienas mokinys paprašė: „Viešpatie, išmokyk mus melstis, kaip ir Jonas išmokė savuosius mokinius". Jėzus tarė jiems: „Kai melsitės, sakykite: 'Tėve, teesie šventas tavo vardas. Teateinie tavo karalystė. Kasdienės mūsų duonos duok mums kasdien ir atleisk mums mūsų kaltes, nes ir mes atleidžiame kiekvienam, kuris mums kaltas. Ir neleisk mūsų gundyti'". Jėzus dar kalbėjo jiems: „Kas nors iš jūsų turės draugą ir, nuėjęs pas jį vidurnaktį, sakys: 'Bičiuli, paskolink man tris kepaliukus duonos, nes draugas iš kelionės pas mane atvyko ir aš neturiu ko jam padėti ant stalo'. O anas iš vidaus atsilieps: 'Nekvaršink manęs! Durys jau uždarytos, o aš su vaikais lovoje, negaliu keltis ir tau duoti'. Aš jums sakau: jeigu nesikels ir neduos jam duonos dėl bičiulystės, tai dėl jo įkyrumo atsikels ir duos, kiek tik jam reikia". „Tad ir aš jums sakau: prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir jums bus atidaryta. Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma. Kur jūs matėte tokį tėvą, kad duonos prašančiam vaikui duotų akmenį?! Ar prašančiam žuvies - atkištų gyvatę? Arba prašančiam kiaušinio - duotų skorpioną? Jei tad jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie jį prašo".

MINTYS PAMĄSTYMUI

Vienintelė Jėzaus išmokyta malda mums kalba apie Tėvą ir yra pastangos į žmogiškus žodžius sudėti tai, ko pats Dievas nori iš mūsų. Tai pasitikėjimo malda, raginanti mus suvokti, kad pats Dievas nori mus suteikti visas tas malones, kurių prašome. Jėzus savo ruožtu Evangelijoje mums atskleidžia Tėvo veidą: Jam, dangaus Tėvui, mes siunčiame savo maldas. Jis nėra kaprizingas despotas ar galingas valdovas, kurį reikia įtikinti savo teisumu. Kaip sako šventasis Paulius, mes esame tapę Dievo vaikais, ir Dievas su mumis elgiasi, kaip su mylimais sūnumis. Geras Tėvas žino, ko reikia Jo vaikams ir neleidžia, kad mus ištiktų kas bloga, tačiau daug mūsų maldų lieka neišklausytos todėl, kad siunčiamos ne tuo adresu: vietoje to, kad kreiptumės į Tėvą, atrodo, kad kalbamės su patėviu ar nemaloniu įstatyminiu globėju, iš kurio reikalaujame to, kas, mūsų nuomone, mums priklauso. Drauge pasakodamas palyginimą apie atkaklią našlę Jėzus ragina mus ištvermei maldoje. Jis nesigilina į tai, ko iš tiesų prašė našlė; galbūt tai tebuvo paprastas kaimynų ginčas, ir teisėjas tikrai turėjo svarbesnių reikalų, tačiau galiausiai nusileido našlės prašymui. Viešpats yra tikras tuo, ką sako: jei prašome, gauname, jei pasitikime, galiausiai atsiduriame Dangaus Tėvo glėbyje. Girdėdamas šiuos žodžius ne vienas, ko gero, karčiai nusišypsos: tiek kartų meldėmės ir tiek prašėme, tačiau niekuomet nebuvome išklausyti...

Jau šventasis Augustinas svarstė šį klausimą ir davė nuostabų atsakymą: nesame išklausomi todėl, kad prašome blogų dalykų arba prašome neištvermingai ir be draugiško pasitikėjimo, todėl tai neatneša gėrio mums. Jis teigia, jog Dievas neskuba išklausyti mūsų, nes nori, kad mumyse užaugtų tikras troškimas gauti tai, ko prašome. Galbūt mes niekuomet negauname to, ko prašome, tačiau visuomet sulaukiame to, ko trokštame? Klausimas gali būti tik vienas: ar mes patys tikrai gerai suprantame, ko trokštame? Todėl ir reikia labiau klausytis Dievo...

ŠVENTŲJŲ  MINĖJIMAI

07.26  Šv. Joakimas ir Ona, Švč. M. Marijos gimdytojai

07.29  Šv. Morta

07.30  Šv. Petras Auksažodis, vyskupas, Bažnyčios mokytojas

07.31  Šv. Ignacas Lojola, kunigas