|
|
2010 07 25 XVII- sis eilinis sekmadienis metai C
Evangelija Lk
11, 1 - 13
Kartą Jėzus vienoje vietoje meldėsi.
Jam baigus maldą, vienas mokinys paprašė: „Viešpatie, išmokyk mus melstis, kaip
ir Jonas išmokė savuosius mokinius". Jėzus tarė jiems: „Kai melsitės, sakykite:
'Tėve, teesie šventas tavo vardas. Teateinie tavo karalystė. Kasdienės mūsų
duonos duok mums kasdien ir atleisk mums mūsų kaltes, nes ir mes atleidžiame
kiekvienam, kuris mums kaltas. Ir neleisk mūsų gundyti'". Jėzus dar kalbėjo
jiems: „Kas nors iš jūsų turės draugą ir, nuėjęs pas jį vidurnaktį, sakys:
'Bičiuli, paskolink man tris kepaliukus duonos, nes draugas iš kelionės pas
mane atvyko ir aš neturiu ko jam padėti ant stalo'. O anas iš vidaus atsilieps:
'Nekvaršink manęs! Durys jau uždarytos, o aš su vaikais lovoje, negaliu keltis
ir tau duoti'. Aš jums sakau: jeigu nesikels ir neduos jam duonos dėl
bičiulystės, tai dėl jo įkyrumo atsikels ir duos, kiek tik jam reikia". „Tad ir
aš jums sakau: prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir
jums bus atidaryta. Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir
beldžiančiam atidaroma. Kur jūs matėte tokį tėvą, kad duonos prašančiam vaikui
duotų akmenį?! Ar prašančiam žuvies - atkištų gyvatę? Arba prašančiam kiaušinio
- duotų skorpioną? Jei tad jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų
daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie
jį prašo".
MINTYS PAMĄSTYMUI
Vienintelė Jėzaus išmokyta malda mums kalba apie Tėvą ir yra
pastangos į žmogiškus žodžius sudėti tai, ko pats Dievas nori iš mūsų. Tai
pasitikėjimo malda, raginanti mus suvokti, kad pats Dievas nori mus suteikti
visas tas malones, kurių prašome. Jėzus savo ruožtu Evangelijoje mums
atskleidžia Tėvo veidą: Jam, dangaus Tėvui, mes siunčiame savo maldas. Jis nėra
kaprizingas despotas ar galingas valdovas, kurį reikia įtikinti savo teisumu.
Kaip sako šventasis Paulius, mes esame tapę Dievo vaikais, ir Dievas su mumis
elgiasi, kaip su mylimais sūnumis. Geras Tėvas žino, ko reikia Jo vaikams ir
neleidžia, kad mus ištiktų kas bloga, tačiau daug mūsų maldų lieka
neišklausytos todėl, kad siunčiamos ne tuo adresu: vietoje to, kad kreiptumės į
Tėvą, atrodo, kad kalbamės su patėviu ar nemaloniu įstatyminiu globėju, iš
kurio reikalaujame to, kas, mūsų nuomone, mums priklauso. Drauge pasakodamas
palyginimą apie atkaklią našlę Jėzus ragina mus ištvermei maldoje. Jis
nesigilina į tai, ko iš tiesų prašė našlė; galbūt tai tebuvo paprastas kaimynų
ginčas, ir teisėjas tikrai turėjo svarbesnių reikalų, tačiau galiausiai
nusileido našlės prašymui. Viešpats yra tikras tuo, ką sako: jei prašome,
gauname, jei pasitikime, galiausiai atsiduriame Dangaus Tėvo glėbyje. Girdėdamas
šiuos žodžius ne vienas, ko gero, karčiai nusišypsos: tiek kartų meldėmės ir
tiek prašėme, tačiau niekuomet nebuvome išklausyti...
Jau šventasis Augustinas svarstė šį klausimą ir davė nuostabų
atsakymą: nesame išklausomi todėl, kad prašome blogų dalykų arba prašome
neištvermingai ir be draugiško pasitikėjimo, todėl tai neatneša gėrio mums. Jis
teigia, jog Dievas neskuba išklausyti mūsų, nes nori, kad mumyse užaugtų tikras
troškimas gauti tai, ko prašome. Galbūt mes niekuomet negauname to, ko prašome,
tačiau visuomet sulaukiame to, ko trokštame? Klausimas gali būti tik vienas: ar
mes patys tikrai gerai suprantame, ko trokštame? Todėl ir reikia labiau
klausytis Dievo...
ŠVENTŲJŲ MINĖJIMAI
07.26 Šv. Joakimas
ir Ona, Švč. M. Marijos gimdytojai
07.29 Šv.
Morta
07.30 Šv.
Petras Auksažodis, vyskupas, Bažnyčios mokytojas
07.31 Šv.
Ignacas Lojola, kunigas
|
Paieška:
|
|