Evangelija  Lk  13,  22 - 30

 Jėzus ėjo mokydamas per miestelius ir kaimus ir keliavo į Jeruzalę. Kažkas jį paklausė: „Viešpatie, ar maža bus išgelbėtų?" Jis pasakė jiems: „Pasistenkite įeiti pro ankštus vartus! Sakau jums, daugelis bandys įeiti, bet neįstengs". „Kai namų šeimininkas atsikels ir užrakins duris, stovėdami lauke jūs pradėsite belsti į duris ir prašyti: 'Viešpatie, atidaryk mums!' O jis atsakys: 'Aš nežinau, iš kur jūs'. Tada imsite dėstyti: 'Mes valgėme ir gėrėme tavo akivaizdoje, tu mokei mūsų gatvėse...' O jis jums tars: 'Aš nežinau, iš kur jūs. Eikite šalin nuo manęs, visi piktadariai!' Tai bus verksmo ir dantų griežimo, kai Dievo karalystėje pamatysite Abraomą, Izaoką, Jokūbą ir visus pranašus, o patys būsite išvaryti laukan. Ir ateis iš rytų ir vakarų, iš šiaurės ir pietų, ir sėsis prie stalo Dievo karalystėje. Ir štai yra paskutinių, kurie bus pirmi, ir pirmų, kurie bus paskutiniai".

MINTYS  PAMĄSTYMUI

 Evangelija yra reikli. Tai nėra kažkas griežto ar neįveikiamai sunkaus, tačiau turime suprasti, jog joje mums atskleidžiamas autentiškas Dievo noras padaryti žmogų laimingu. Šio sekmadienio Evangelijoje savo pamokymus Viešpats skiria ne „tiems", esantiems kažkur toliau, bet mums, kurie tariamės esą visuomet kartu su Juo. Mūsų pasaulis stengiasi kiek galima labiau supaprastinti gyvenimą ir panaikinti visus sunkumus. Tai puikus ketinimas, kuriam visi pritariame, bet reikia pripažinti, kad šis planas ne visuomet veikia. Pernelyg daug atpratusių nuo kovos žmonių dabar pasiduoda vos tik susidūrę su pirmaisiais sunkumais tiek darbe, tiek šeimos gyvenime. Jėzus moko mus: norėdami, kad Dievas mus rastų mes turime būti Dievo saviškiai. Trokšdami patys būti Dievo šviesoje, privalome dėl to stengtis, neieškodami palengvinimų. Viešpats kreipiasi į mus, savo mokinius, kviesdamas ieškoti tikėjimo esmės, atsiminti, kad Bažnyčioje nėra privilegijuotų vietų, kad budėjimas yra vienintelis būdas eiti Jėzaus pėdomis. Nėra pirmųjų, nėra apdovanotųjų ir išskirtinių, nėra turinčių išimtinę teisę vadintis ištikimaisiais. Yra tik viena: ištikimas ir tikras sielos ilgesys, kurį siekiame patenkinti, nuoširdžiai ieškodami Dievo savo širdyje. Jėzus įspėja, kad tame kelyje mūsų laukia netikėtumai. Prie Viešpaties stalo pamatysime tuos žmones, kuriuos laikėme nusidėjėliais ir širdyje nuoširdžiai vertinome, kaip nusidėjėlius ir nutolusius nuo Dievo. Taip yra todėl, kad mes galime matyti tik išorę, o Dievas vertina žmogaus vidų. Jis vienintelis pažįsta žmogaus širdį, todėl visą sprendimą paliekame Jam, gi patys esame raginami, kiek tik pajėgsime, siekti tikro atsivertimo. Antrajame Mišių skaitinyje iš laiško Žydams sakoma, kad mums gali tekti patirti tamsias ir sunkias akimirkas, kad taip patirtume galimybę atsiversti, kad būtume priversti pažvelgti į tikrąją esmę, o ne savo pačių įsivaizduotą tobulybę. Kiekvienas pasitaikantis išmėginimas mums duoda galimybę pasirinkti: galime susigūžti savyje ir prarasti norą keltis ir kovoti, arba rūpintis įsigilinti į savo dvasios vidų ir atskleisti sau Dievo veidą. Turime stengtis daryti viską, kad tik Dievas mus atpažintų...

ŠVENTŲJŲ  MINĖJIMAI

08.23  Šv. Rožė Limietė, mergelė

08.24  Šv. Baltramiejus, apaštalas

08.25  Šv. Liudvikas; šv. Juozapas Kalasantas, kunigas

08.26  Šv. Kazimieras, Lietuvių jaunimo globėjas

08.27  Šv. Monika

08.28  Šv. Augustinas, vyskupas, Bažnyčios mokytojas