2010 09 26           XXVI- sis        eilinis       sekmadienis                 metai C

Evangelija  Lk  16,  19 - 31

„Gyveno kartą vienas turtuolis. Jis vilkėjo purpuru bei ploniausia drobe ir kasdien ištaigingai puotaudavo. O prie jo rūmų vartų gulėjo votimis aptekęs elgeta, vardu Lozorius. Jis troško numarinti alkį bent trupiniais nuo turtuolio stalo, bet tik šunes atbėgę laižydavo jo votis. Ir štai elgeta mirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį. Mirė ir turtuolis ir buvo palaidotas. Atsidūręs pragaro kančiose, turtuolis pakėlė akis ir iš tolo pamatė Abraomą ir jo prieglobstyje Lozorių. Jis sušuko: 'Tėve Abraomai, pasigailėk manęs! Atsiųsk čionai Lozorių, kad, suvilgęs vandenyje galą piršto, atvėsintų man liežuvį. Aš baisiai kenčiu šitoje liepsnoje'. Abraomas atsakė: 'Atsimink, sūnau, kad tu dar gyvendamas atsiėmei savo gėrybes, o Lozorius - tik nelaimes. Todėl jis susilaukė paguodos, o tu kenti. Be to, tarp mūsų ir jūsų žioji neperžengiama bedugnė, ir niekas panorėjęs iš čia negali nueiti pas jus nei iš ten persikelti pas mus'. Tas vėl tarė: 'Tai meldžiu tave, tėve, nusiųsk jį bent į mano tėvo namus: aš gi turiu penkis brolius - juos teįspėja, kad ir jie nepatektų į šią kančių vietą'. Abraomas atsiliepė: 'Jie turi Mozę bei pranašus, tegul jų ir klauso!' O anas atsakė: 'Ne, tėve Abraomai! Bet jei kas iš mirusiųjų nueitų pas juos, jie atsiverstų'. Tačiau Abraomas tarė: 'Jeigu jie neklauso Mozės nei pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų'".

MINTYS  PAMĄSTYMUI

Šį sekmadienį girdime evangelisto Luko užrašytą sukrečiantį palyginimą apie elgetą Lozorių ir turtingą puotautoją, kuris, tiesą sakant, labai tinka ir mūsų dienų pasauliui. Dievas žino vargšo Lozoriaus vardą, tačiau viskuo persisotinęs turtuolis palyginime vardu neminimas. Dievas nemini turtuolio vardo, nes šiam užtenka savęs paties, jam Dievas nereikalingas. Turtuolis, pasmerktas ne todėl, kad jis buvo turtingas, bet dėl jo nejautrumo, gyvenimas gali būti sutrauktas į šį baisų įvaizdį: jo gyvenimo bedugnę. Tarp turtuolio ir Lozoriaus plyti bedugnė, neperžengiama praraja. Jo širdyje, jo klaidingame įsitikinime savo saugumu, jo mažuose ir nereikalinguose rūpesčiuose yra neperžengiama bedugnė. Ta bedugnė skatina mus galvoti, jog esame pakankamai geri artimui. O ką aš galiu padaryti?, kokia nors pinigine auka ar sukalbėta malda tariamės nuraminę sąžinės priekaištus, o iš tiesų dar labiau užkietiname širdį, ir joje esanti bedugnė iš tiesų tampa neįveikiama... net ir Dievui. Be abejo, yra žmonių, kurie savo gyvenimą skiria tarnaudami vargingiesiems, vyksta į tolimus kraštus, mes žavimės jais, klausomės pasakojimų apie nuveiktus darbus, ir drauge į širdį skverbiasi nerimas: ar ir mes neturėtume pasekti jų pavyzdžiu? Šeimos motina, besirūpinanti vyru ir vaikais, gali būti rami: tai yra jos misijos ir tarnavimas vargstantiems. Ekonomiką studijuojantis jaunuolis taip pat atlieka savo įsipareigojimą, jei tik dega noru savo žinias pritaikyti tam, kad žmonių tarpusavio santykiai būtų žmogiškesni. Bet kurioje srityje mes rasime galimybę tarnauti, būti naudingais kitiems. Esame kviečiami parodyti bent kiek daugiau jautrumo vieni kitiems, užjausti vieni kitus. Mes turime išmokti jausti skausmą taip, kaip jį jaučia Dievas: didžiulis skausmas, visa apimanti meilė! Šis jausmas padeda mums peržengti ir širdies bedugnę...

ŠVENTŲJŲ  MINĖJIMAI

09.27  Šv. Vincentas Paulietis, kunigas

09.29  Šv. Mykolas, Gabrielius, Rapolas, arkangelai

09.30  Šv. Jeronimas, kunigas, Bažnyčios mokytojas

10.01  Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė, mergelė, Bažnyčios mokytoja

10.02  Šv. Angelai Sargai