2010 09 05 XXIII- sis eilinis sekmadienis metai C
Evangelija Lk
14, 25 - 33
Kartu
su Jėzumi ėjo gausios minios. Atsigręžęs jis tarė žmonėms: „Jei kas ateina pas
mane ir nelaiko neapykantoje savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių, seserų
ir net savo gyvybės, - negali būti mano mokinys. Kas
neneša savo kryžiaus ir neseka manimi, negali būti mano mokinys. Kas iš jūsų,
norėdamas pastatyti bokštą, pirmiau atsisėdęs
neskaičiuoja išlaidų, kad įsitikintų, ar turės iš ko užbaigti. Kad kartais,
padėjus pamatą ir nebaigus, žmonės matydami nesišaipytų iš jo ir nesakytų:
'Šitas žmogus pradėjo statyti ir neįstengia baigti'. Arba koks karalius,
traukdamas į karą su kitu karaliumi, pirmiau atsisėdęs nesvarsto, ar, turėdamas
dešimt tūkstančių kareivių, pajėgs stoti į kovą su tuo, kuris atsiveda
dvidešimt tūkstančių?! Jei ne, tai, anam dar toli esant, siunčia pasiuntinius
tartis dėl taikos. Taip pat kiekvienas iš jūsų, kuris neatsižada visos savo
nuosavybės, negali būti mano mokinys".
MINTYS PAMĄSTYMUI
Tas, kuris nori tapti Jėzaus
mokiniu, privalo mylėti Jį labiau už tėvą, motiną, žmoną ar vyrą, vaikus ir
netgi save patį,- tai žinia, kurią šiandien Išganytojas siunčia saviesiems ir
dar prideda: „Kas neneša savo kryžiaus ir neseka manimi, negali būti mano
mokinys". Tai tikrai kategoriški žodžiai ir kažin ar jie įkvėpė daugiau drąsos
aplink Jėzų susispietusios minios daugumai, tačiau mąstantys žmonės turėjo
suprasti šio pamokymo vertę. Skirtingai, negu daugybė demagogų, pasiruošusių
nukabinti mėnulį nuo dangaus, kad tik atrastų sekėjų, padedančių jiems
realizuoti savo planus, Jėzus neslepia sunkumų, su kuriais susidurs norintieji
tapti Jo bičiuliais. Tas, kuris manytų, kad buvimas krikščionimi reiškia
pasivaikščiojimą žiedais nusėtomis pievomis, yra įspėtas: tikrovėje tai
reiškia, kad pirmoje vietoje visada turi būti Jėzus. Susidūrus su lengvo
pasipelnymo ar asmeninio pasitenkinimo progomis, kurioms nepritaria
Išganytojas, kai netgi asmeniniai ryšiai nesiderina su Jo skelbiama tiesa,
krikščioniui neturi kilti abejonių, kurią pusę reikia rinktis, nežiūrint, kiek
tai bekainuotų. Iš tiesų krikščionybės istorijoje yra daugybė tokio elgesio
pavyzdžių. Prieš du tūkstančius metų krikščionybės aušroje buvo daug kankinių,
pasiryžusių paaukoti savo gyvybę, kad tik neišduotų Viešpaties, daugybė
šventųjų, tiek paskelbtų oficialiai, tiek likusių niekam nežinomų, atsisakiusių
garbės ir turtų bei kitokių pasaulio siūlomų galimybių, kad tik liktų Jėzaus
bičiuliais, ne kartą netgi stojusių prieš savo šeimos narius. Žinoma, paprastai
nėra reikalo prieiti iki tokių kraštutinumų, tačiau taisyklė lieka ta pati:
nieko nėra svarbiau už Kristų ir visuomet, kai Jį iškeliame į pirmą vietą, toks
elgesys reiškia atsižadėjimą. Tai yra krikščionio kryžius, ir, kas žino, gal
atsisakyti įprastos kasdienybės kitą kartą būna netgi sudėtingiau, nei
pasiryžti akimirkos poelgiui... Aišku viena: būti krikščionimi reiškia
pasirinkimą, o ne primestą pareigą, ir, kaip bet koks pasirinkimas, jis turi
būti daromas, apsvarsčius visus už ir prieš. Pats Jėzus kviečia daryti tai, šio
sekmadienio Evangelijoje pateikdamas porą pavyzdžių: „Kas iš Jūsų, norėdamas
pastatyti bokštą, pirmiau atsisėdęs neskaičiuoja išlaidų, kad įsitikintų, ar
turės iš ko užbaigti? Arba koks karalius, traukdamas į karą su kitu karaliumi,
pirmiau atsisėdęs nesvarsto, ar, turėdamas dešimt tūkstančių kareivių, pajėgs
stoti į kovą su tuo, kuris atsiveda dvidešimt tūkstančių?!" Išganytojas
atkreipia savo klausytojų dėmesį, kad krikščionis visuomet turi aiškiai žinoti,
su kuo yra susijęs jo pasirinkimas, privalo įvertinti, kaip pasikeis jo
gyvenimas, kaip atrodys mokinio ateitis su Jėzumi ar be Jo. Be Jėzaus viskas
atrodo lengviau ir patogiau, gyvename, kaip patinka, kasdien iš gyvenimo
iščiulpdami visą naudą ir malonumus, naudodamiesi tuo, ką turime, ir
išnaudodami kitus savo labui, nekreipdami dėmesio į tai, kad kiti dėl mūsų
kenčia. Deja, tikrovė dažnai yra kitokia: tariama laisvė neatneša
pasitenkinimo, viskas klostosi ne taip, kaip norėtume, o jei ir pavyksta kažką
pasiekti, lieka kažkoks kartėlis, kartais vedantis iki desperacijos. Tokią
situaciją ne kartą yra patyrę tie, kuriuos vadiname laimės kūdikiais, tačiau
kurie, iš tiesų, savo širdyje nešioja gilų skausmą ir nenumaldomą ilgesį... Tuo
tarpu, būdami drauge su Jėzumi, iš pažiūros turime atsisakyti daugelio dalykų,
turime pakelti mums skirtas naštas, privalome skirti daug dėmesio mus
supantiems žmonėms, tačiau vakare ramiai užmiegame, nes neturime ko gėdytis,
nes žinome, kad dieną praleidome kaip įmanydami geriau, žinome, kad mūsų
gyvenimas turi prasmę ir tikslą, kurio siekiame ir žinome, kad ta diena tikrai
ateis. Be Dievo kiekviena diena žmogų vis labiau lenkia prie žemės, su Juo jau
dabar išgyvename niekuomet negęstančią dieną, nežiūrint kai kurių atsižadėjimų,
jaučiame ramybę savo širdyje... Ar tai nėra geresnis pasirinkimas?...
ŠVENTŲJŲ MINĖJIMAI
09.08 Švč. M. Marijos Gimimas
09.09 Šv. Petras Klaveras,
kunigas