Svetainės medis   Kontaktai  
 
SVEIKI ATVYKĘ!!!
2010 09 05           XXIII- sis        eilinis       sekmadienis                 metai C

Evangelija  Lk  14,  25 - 33

Kartu su Jėzumi ėjo gausios minios. Atsigręžęs jis tarė žmonėms: „Jei kas ateina pas mane ir nelaiko neapykantoje savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių, seserų ir net savo gyvybės, - negali būti mano mokinys. Kas neneša savo kryžiaus ir neseka manimi, negali būti mano mokinys. Kas iš jūsų, norėdamas pastatyti bokštą, pirmiau atsisėdęs neskaičiuoja išlaidų, kad įsitikintų, ar turės iš ko užbaigti. Kad kartais, padėjus pamatą ir nebaigus, žmonės matydami nesišaipytų iš jo ir nesakytų: 'Šitas žmogus pradėjo statyti ir neįstengia baigti'. Arba koks karalius, traukdamas į karą su kitu karaliumi, pirmiau atsisėdęs nesvarsto, ar, turėdamas dešimt tūkstančių kareivių, pajėgs stoti į kovą su tuo, kuris atsiveda dvidešimt tūkstančių?! Jei ne, tai, anam dar toli esant, siunčia pasiuntinius tartis dėl taikos. Taip pat kiekvienas iš jūsų, kuris neatsižada visos savo nuosavybės, negali būti mano mokinys".

 

MINTYS  PAMĄSTYMUI

Tas, kuris nori tapti Jėzaus mokiniu, privalo mylėti Jį labiau už tėvą, motiną, žmoną ar vyrą, vaikus ir netgi save patį,- tai žinia, kurią šiandien Išganytojas siunčia saviesiems ir dar prideda: „Kas neneša savo kryžiaus ir neseka manimi, negali būti mano mokinys". Tai tikrai kategoriški žodžiai ir kažin ar jie įkvėpė daugiau drąsos aplink Jėzų susispietusios minios daugumai, tačiau mąstantys žmonės turėjo suprasti šio pamokymo vertę. Skirtingai, negu daugybė demagogų, pasiruošusių nukabinti mėnulį nuo dangaus, kad tik atrastų sekėjų, padedančių jiems realizuoti savo planus, Jėzus neslepia sunkumų, su kuriais susidurs norintieji tapti Jo bičiuliais. Tas, kuris manytų, kad buvimas krikščionimi reiškia pasivaikščiojimą žiedais nusėtomis pievomis, yra įspėtas: tikrovėje tai reiškia, kad pirmoje vietoje visada turi būti Jėzus. Susidūrus su lengvo pasipelnymo ar asmeninio pasitenkinimo progomis, kurioms nepritaria Išganytojas, kai netgi asmeniniai ryšiai nesiderina su Jo skelbiama tiesa, krikščioniui neturi kilti abejonių, kurią pusę reikia rinktis, nežiūrint, kiek tai bekainuotų. Iš tiesų krikščionybės istorijoje yra daugybė tokio elgesio pavyzdžių. Prieš du tūkstančius metų krikščionybės aušroje buvo daug kankinių, pasiryžusių paaukoti savo gyvybę, kad tik neišduotų Viešpaties, daugybė šventųjų, tiek paskelbtų oficialiai, tiek likusių niekam nežinomų, atsisakiusių garbės ir turtų bei kitokių pasaulio siūlomų galimybių, kad tik liktų Jėzaus bičiuliais, ne kartą netgi stojusių prieš savo šeimos narius. Žinoma, paprastai nėra reikalo prieiti iki tokių kraštutinumų, tačiau taisyklė lieka ta pati: nieko nėra svarbiau už Kristų ir visuomet, kai Jį iškeliame į pirmą vietą, toks elgesys reiškia atsižadėjimą. Tai yra krikščionio kryžius, ir, kas žino, gal atsisakyti įprastos kasdienybės kitą kartą būna netgi sudėtingiau, nei pasiryžti akimirkos poelgiui... Aišku viena: būti krikščionimi reiškia pasirinkimą, o ne primestą pareigą, ir, kaip bet koks pasirinkimas, jis turi būti daromas, apsvarsčius visus už ir prieš. Pats Jėzus kviečia daryti tai, šio sekmadienio Evangelijoje pateikdamas porą pavyzdžių: „Kas iš Jūsų, norėdamas pastatyti bokštą, pirmiau atsisėdęs neskaičiuoja išlaidų, kad įsitikintų, ar turės iš ko užbaigti? Arba koks karalius, traukdamas į karą su kitu karaliumi, pirmiau atsisėdęs nesvarsto, ar, turėdamas dešimt tūkstančių kareivių, pajėgs stoti į kovą su tuo, kuris atsiveda dvidešimt tūkstančių?!" Išganytojas atkreipia savo klausytojų dėmesį, kad krikščionis visuomet turi aiškiai žinoti, su kuo yra susijęs jo pasirinkimas, privalo įvertinti, kaip pasikeis jo gyvenimas, kaip atrodys mokinio ateitis su Jėzumi ar be Jo. Be Jėzaus viskas atrodo lengviau ir patogiau, gyvename, kaip patinka, kasdien iš gyvenimo iščiulpdami visą naudą ir malonumus, naudodamiesi tuo, ką turime, ir išnaudodami kitus savo labui, nekreipdami dėmesio į tai, kad kiti dėl mūsų kenčia. Deja, tikrovė dažnai yra kitokia: tariama laisvė neatneša pasitenkinimo, viskas klostosi ne taip, kaip norėtume, o jei ir pavyksta kažką pasiekti, lieka kažkoks kartėlis, kartais vedantis iki desperacijos. Tokią situaciją ne kartą yra patyrę tie, kuriuos vadiname laimės kūdikiais, tačiau kurie, iš tiesų, savo širdyje nešioja gilų skausmą ir nenumaldomą ilgesį... Tuo tarpu, būdami drauge su Jėzumi, iš pažiūros turime atsisakyti daugelio dalykų, turime pakelti mums skirtas naštas, privalome skirti daug dėmesio mus supantiems žmonėms, tačiau vakare ramiai užmiegame, nes neturime ko gėdytis, nes žinome, kad dieną praleidome kaip įmanydami geriau, žinome, kad mūsų gyvenimas turi prasmę ir tikslą, kurio siekiame ir žinome, kad ta diena tikrai ateis. Be Dievo kiekviena diena žmogų vis labiau lenkia prie žemės, su Juo jau dabar išgyvename niekuomet negęstančią dieną, nežiūrint kai kurių atsižadėjimų, jaučiame ramybę savo širdyje... Ar tai nėra geresnis pasirinkimas?...


ŠVENTŲJŲ  MINĖJIMAI

09.08  Švč. M. Marijos Gimimas

09.09  Šv. Petras Klaveras, kunigas


  Palaimintojo Teofiliaus Matulionio metai

Kraujo relikvija

 
  Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
© 2008 Kauno Gerojo Ganytojo parapija, info@dainavosparapija.lt
Sprendimas: BT-Group : Svetainių kūrimas