2010 10 24         XXX- sis        eilinis       sekmadienis                 metai C

Evangelija  Lk  18,  9 - 14

Kai kuriems žmonėms, kurie pasitikėjo savo teisumu, o kitus niekino, Jėzus pasakė palyginimą: „Du žmonės atėjo į šventyklą melstis. Vienas buvo fariziejus, o kitas muitininkas. Fariziejus atsistojęs taip sau vienas meldėsi: 'Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės - plėšikai, sukčiai, svetimautojai - arba kaip šis va muitininkas. Aš pasninkauju du kartus per savaitę, atiduodu dešimtinę iš visko, ką įsigyju'. O muitininkas stovėjo atokiai ir nedrįso nė akių pakelti į dangų, tik mušėsi į krūtinę, maldaudamas: 'Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!' Sakau jums: šitas nuėjo į namus nuteisintas, ne anas. Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas".

MINTYS  PAMĄSTYMUI

Malda iš tikrųjų yra mūsų tikėjimo išraiška. Jėzus šios dienos Evangelijoje primena mums, kad, jei, kaip atrodo, mūsų malda kartais lieka bevaisė, gali reikšti, jog mums paprasčiausiai pritrūko atkaklumo ir ištvermės maldoje, o gal ir paties tikėjimo. Būna, kad mes tikrai nuoširdžiai ieškome Dievo, trokštame Jį kuo geriau pažinti, tapti Jo mokiniais, bet niekaip neįstengiame savo sieloje sukurti vidinės erdvės, kurioje Dievas galėtų pasireikšti. Mūsų galva ir širdis nuolat perpildytos įvairių rūpesčių, troškimų, minčių taip, kad laiko Dievui lyg ir nebelieka... Taip pat būna, kad po kokios nors nuostabios patirties, sakykime, maldingos kelionės, apsilankymo bažnyčioje, pajuntame Dievo buvimą, tačiau, grįžę į namus, vėl pripildome savo širdį šio pasaulio rūpesčiais, niekaip nepajėgiantis išsiveržti iš savotiškos juodosios skylės. Jei mums nepavyksta per dieną rasti bent truputį laiko vidiniam poilsiui, kai nutildome savo mintis, išjungiame radiją, televizorių, ir įsiklausome į savo širdies tylą, turime susitaikyti su tuo, kad vietos Dievui savyje taip niekada ir nesurasime. Didžiausia mūsų problema ir yra ta, kad neturime laisvos vietos širdyje. Tuo tarpu muitininko širdyje tokios tuštumos yra labai daug. Nesąžiningai uždirbti pinigai, bendrapiliečių neapykanta jam, kaip kolaborantui, jausmas, kad pražudė savo gyvenimą, sukuria jo širdyje begalinę tuštumą, kurią tik vienas Dievas tegali užpildyti. Suvokdamas savo ribotumą muitininkas visą jį patiki Dievui, nuoširdžiai melsdamas atleidimo, ir iš tiesų gauna tai, ko prašo. Jėzus aiškiai pasako: „Šitas nuėjo į savo namus nuteisintas"... Būna mokinių, kurie savo pašaukimą išgyvena išdidžiai, kupini savojo aš, įsitikinę, kad gali visiems kitiems į akis sviesti skaudžią tiesą apie jų menkumą. Būna ir tokių, kurie visą savo gyvenimą nusižeminę ieško Dievo artumo, trokšta Jo klausytis ir suprasti, nors žino, kad jau yra su Juo. Skirtumas tarp jų tėra vienas: antrieji randa savyje vietos ir Viešpačiui. Šio sekmadienio palyginimu Išganytojas dar kartą ragina mus, Jo mokinius, gyventi tikrą, nuoširdų, tikėjimu paženklintą gyvenimą, neapsimetinėjant geresniais, tobulesniais, nepuolant į paniką, kad mus supa toks blogas pasaulis. Dievui reikalingi ne šaunūs vaikinai, prisiartinantys prie Jo tik tam, kad Dievas juos draugiškai paplekšnotų per petį, bet vaikai, laimingi, kad gali būti su tėvu, nežiūrint jų kartais ir dramatiško bei skaudaus atvirumo. Tik būdami tokiais mes galime patirti tai, kas buvo suteikta besimeldžiančiam muitininkui: širdies atsivertimą...

ŠVENTŲJŲ  MINĖJIMAI

10.28  Šv. Simonas ir Judas (Tadas), apaštalai