2010 10 24 XXX- sis
eilinis sekmadienis metai C
Evangelija Lk 18, 9
- 14
Kai
kuriems žmonėms, kurie pasitikėjo savo teisumu, o kitus niekino, Jėzus pasakė
palyginimą: „Du žmonės atėjo į šventyklą melstis. Vienas buvo fariziejus, o
kitas muitininkas. Fariziejus atsistojęs taip sau vienas meldėsi: 'Dėkoju tau,
Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės - plėšikai, sukčiai, svetimautojai -
arba kaip šis va muitininkas. Aš pasninkauju du kartus per savaitę, atiduodu
dešimtinę iš visko, ką įsigyju'. O muitininkas stovėjo
atokiai ir nedrįso nė akių pakelti į dangų, tik mušėsi į krūtinę, maldaudamas:
'Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!' Sakau jums: šitas nuėjo į namus
nuteisintas, ne anas. Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris
save žemina, bus išaukštintas".
MINTYS PAMĄSTYMUI
Malda iš tikrųjų yra mūsų
tikėjimo išraiška. Jėzus šios dienos Evangelijoje primena mums, kad, jei, kaip
atrodo, mūsų malda kartais lieka bevaisė, gali reikšti, jog mums paprasčiausiai
pritrūko atkaklumo ir ištvermės maldoje, o gal ir paties tikėjimo. Būna, kad
mes tikrai nuoširdžiai ieškome Dievo, trokštame Jį kuo geriau pažinti, tapti Jo
mokiniais, bet niekaip neįstengiame savo sieloje sukurti vidinės erdvės, kurioje
Dievas galėtų pasireikšti. Mūsų galva ir širdis nuolat perpildytos įvairių
rūpesčių, troškimų, minčių taip, kad laiko Dievui lyg ir nebelieka... Taip pat
būna, kad po kokios nors nuostabios patirties, sakykime, maldingos kelionės,
apsilankymo bažnyčioje, pajuntame Dievo buvimą, tačiau, grįžę į namus, vėl
pripildome savo širdį šio pasaulio rūpesčiais, niekaip nepajėgiantis išsiveržti
iš savotiškos juodosios skylės. Jei mums nepavyksta per dieną rasti bent
truputį laiko vidiniam poilsiui, kai nutildome savo mintis, išjungiame radiją,
televizorių, ir įsiklausome į savo širdies tylą, turime susitaikyti su tuo, kad
vietos Dievui savyje taip niekada ir nesurasime. Didžiausia mūsų problema ir
yra ta, kad neturime laisvos vietos širdyje. Tuo tarpu muitininko širdyje tokios
tuštumos yra labai daug. Nesąžiningai uždirbti pinigai, bendrapiliečių
neapykanta jam, kaip kolaborantui, jausmas, kad pražudė savo gyvenimą, sukuria
jo širdyje begalinę tuštumą, kurią tik vienas Dievas tegali užpildyti.
Suvokdamas savo ribotumą muitininkas visą jį patiki Dievui, nuoširdžiai
melsdamas atleidimo, ir iš tiesų gauna tai, ko prašo. Jėzus aiškiai pasako:
„Šitas nuėjo į savo namus nuteisintas"... Būna mokinių, kurie savo pašaukimą
išgyvena išdidžiai, kupini savojo aš, įsitikinę, kad gali visiems kitiems į
akis sviesti skaudžią tiesą apie jų menkumą. Būna ir tokių, kurie visą savo
gyvenimą nusižeminę ieško Dievo artumo, trokšta Jo klausytis ir suprasti, nors
žino, kad jau yra su Juo. Skirtumas tarp jų tėra vienas: antrieji randa savyje
vietos ir Viešpačiui. Šio sekmadienio palyginimu Išganytojas dar kartą ragina
mus, Jo mokinius, gyventi tikrą, nuoširdų, tikėjimu paženklintą gyvenimą,
neapsimetinėjant geresniais, tobulesniais, nepuolant į paniką, kad mus supa
toks blogas pasaulis. Dievui reikalingi ne šaunūs vaikinai, prisiartinantys
prie Jo tik tam, kad Dievas juos draugiškai paplekšnotų per petį, bet vaikai,
laimingi, kad gali būti su tėvu, nežiūrint jų kartais ir dramatiško bei
skaudaus atvirumo. Tik būdami tokiais mes galime patirti tai, kas buvo suteikta
besimeldžiančiam muitininkui: širdies atsivertimą...
ŠVENTŲJŲ MINĖJIMAI
10.28 Šv. Simonas ir Judas (Tadas), apaštalai