Svetainės medis   Kontaktai  
 
SVEIKI ATVYKĘ!!!

2010 10 10         XXVIII- sis        eilinis       sekmadienis                 metai C

 

Evangelija  Lk  17,  11 - 19

Keliaujant į Jeruzalę, teko Jėzui eiti tarp Samarijos ir Galilėjos. Įeinantį į vieną kaimą, jį pasitiko dešimt raupsuotų vyrų. Jie sustojo atstu ir garsiai šaukė: „Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų!" Pažvelgęs į juos, Jėzus pasakė: „Eikite, pasirodykite kunigams!" Ir beeidami jie pasveiko. Vienas iš jų, pamatęs, kad išgijo, sugrįžo atgal, balsu šlovindamas Dievą. Jis dėkodamas parpuolė Jėzui po kojų. Tai buvo samarietis. Jėzus paklausė: „Argi ne dešimtis pasveiko? Kur dar devyni? Niekas nepanorėjo sugrįžti ir atiduoti Dievui garbę, kaip tik šitas svetimtautis!" Ir tarė jam: „Kelkis, eik! Tavo tikėjimas išgelbėjo tave".

 

MINTYS  PAMĄSTYMUI

Kažkas dėkingumą yra pavadinęs „širdies atmintimi". Akivaizdu, kad 9 pagydytųjų, neatėjusių padėkoti Jėzui, širdies atmintis buvo trumpa. Girdėdami apie tai, mes mėginame apgauti save, ieškodami pasiteisinimo, kodėl taip dažnai prarandame tą širdies atmintį. Juk, gerai pamąsčius, viskas yra taip toli: atėjimas į pasaulį, tikėjimo dovana, žmogus, kurį sutikome savo gyvenimo kelyje... Pakanka tik vieno pastebėjimo: Dievo dovanos neturi „galiojimo laiko", jų neįmanoma apriboti praeitimi, kuomet, mūsų nuomone, jas gavome. Visa tai, ką gauname iš Dievo rankų, pažymėta dabartimi, dar daugiau: šios akimirkos trapumu. Gyvenimas mums nebuvo suteiktas prieš keliasdešimt metų, kaip tai pažymėta gimimo liudijime: jis mums yra dovanojamas šią akimirką. Šiandien, konkrečiu momentu, konkrečiomis aplinkybėmis mums duodama malonė tikėti. Tai, kad esame su žmogumi, be kurio savo gyvenimo neįsivaizduojame, nėra prigimtinė mūsų teisė. Tai kasdien suteikiama malonė. Ją geriausiai suprantame tada, kai vieną dieną tų žmonių mūsų gyvenime, atrodo, nelieka, tačiau vėl patiriame malonę, juos atrasdami per tikėjimą. Mes nesame vieną kartą visiems amžiams Dievo pripažinti, kaip Jo vaikai, kai priėmėme krikštą. Dievas kasdien mus pripažįsta, priima ir elgiasi su mumis, kaip su savo vaikais. Kartais žmonės savotiškai giriasi savo sveikata, sakydami, jog neprisimena, kada buvo pas gydytoją, ir nesuvokia, kad sveikata jiems dovanojama kiekvieną akimirką. Prisiminę prieš kurį laiką patirtą nelaimingą atsitikimą, mėgstame sakyti: „Tą kartą man pasisekė", Tačiau nė nepagalvojame, kad mums nuolat sekasi, nes Dievas saugo mus ir yra su mumis. Mes gyvename, nes gauname malonę, nors ir neskubame už tai kabinti votų prie stebuklingų paveikslų. Tiesa, tai neatleidžia mūsų nuo pareigos jausti dėkingumą savo širdyje. „Tai buvo labai seniai... Praėjo tiek daug laiko,"- šiomis frazėmis mes dangstome savo užmaršumą ar bent jau stengiamės save pateisinti. Iš tiesų galime sakyti, kad viskas prasideda dabar. Viskas sukuriama mums, ir kiekvieną rytą gyvename pirmą kartą. Viskas mūsų gyvenime yra malonė ir stebuklas, kurie kartojasi nuolat. Tikras religinis jausmas kuriamas ne kalbant apie pripratimą ar pasyviai priimant savo gyvenimą, bet su dėkingumu atsiveriant nuostabiems Dievo darbams, kurie įvyksta dabar, šią akimirką. Taip dėkojant, mūsų širdies atmintis tikrai niekada nebus per trumpa.

 

ŠVENTŲJŲ  MINĖJIMAI

10.14  Šv. Kalikstas I, popiežius, kankinys

10.15  Šv. Jėzaus Teresė (Avilietė), mergelė, Bažnyčios mokytoja

10.16  Šv. Jadvyga Silezietė, vienuolė;

      Šv. Margarita Marija Alakok, mergelė

  Palaimintojo Teofiliaus Matulionio metai

Kraujo relikvija

 
  Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
© 2008 Kauno Gerojo Ganytojo parapija, info@dainavosparapija.lt
Sprendimas: BT-Group : Svetainių kūrimas