2010 10 17         XXIX- sis        eilinis       sekmadienis                 metai C

Evangelija  Lk  18,  1 - 8

Jėzus pasakė jiems palyginimą, kaip reikia visuomet melstis ir nepaliauti. Jis pradėjo: „Viename mieste gyveno teisėjas, kuris nebijojo Dievo ir nesidrovėjo žmonių. Tame pačiame mieste gyveno ir našlė, kuri vis eidavo pas jį ir prašydavo: 'Apgink mane nuo skriaudiko!' Jis ilgai spyrėsi, bet pagaliau tarė sau: 'Nors aš Dievo nebijau nei žmonių nesidroviu, vis dėlto, kai šita našlė tokia įkyri, imsiu ir apginsiu jos teises, kad, ko gero, ji manęs neapkultų'". Ir Viešpats pridūrė: „Įsidėmėkite, ką pasakė tas nesąžiningas teisėjas. Tad nejaugi Dievas neapgintų teisių savo išrinktųjų, kurie jo šaukiasi per dienas ir naktis, ir delstų jiems padėti?! Aš sakau jums: netrukus jis apgins jų teises. Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?"

MINTYS  PAMĄSTYMUI

Jėzaus palyginimas, kurį girdėjome šio sekmadienio Evangelijoje yra savotiška mokiniams skirta provokacija. „Kai grįšiu, ar dar rasiu tikėjimą žemėje?". Išganytojas prašo mokinius, kad jie išsaugotų tikėjimą, susidūrę su priešiškumu, kad nepasiduotų, bet, net ir besijausdami beginkliais, išliktų ištikimi Dievo Karalystei. Viešpats kalba tik apie tikėjimą. Jam svarbu ne išorinė sėkmė, organizacijos, prisitaikymas ar struktūra. Visa tai gali būti labai svarbu, tačiau tik su viena sąlyga,- jei tai pagrįsta tikėjimu ir ugdo tikėjimą, ir atvirkščiai: tai nenaudinga ir net pavojinga, jei yra sukuriama savyje ir sau. Išganytojas neklausia: „Ar dar bus bažnytinės organizacijos? Ar bus laikomasi krikščioniškos etikos? Ar bus užsiimama gera ir gražia socialine veikla?" Jis neklausia: „Ar žmonės dar eis į Mišias, ar krikščionys bus pastebimi pasaulyje ir dar išpažins Evangelijos vertybes?" Kasdien kaip Mozė pirmajame Mišių skaitinyje privalome ištverti, kad laimėtume savo sielą, kad išsaugotume tikėjimą. Ši ištvermė reikalinga ne tam, kad įtikintume Dievą, bet kad atverstume savo širdis. Ištvermė maldoje apvalo širdį ir leidžia suvokti, kad Dievas nėra teisėjas, nei teisingas, nei neteisingas, bet švelniausias mūsų Tėvas. Ši ištvermė nepakeičia iš pagrindų nei mus supančios aplinkos, nei mūsų pačių, bet parodo pasaulyje plakančią Dievo Širdį. Dabar yra laikas parodyti ištikimybę, pasakyti: „Viešpatie, jei ateisi šiandien, mano širdyje rasi tikėjimą". Tikėjimo išraiška yra malda. Kiekvieną dieną atrasdami šiek tiek laiko asmeninei maldai, mes pamažu įstengiame išlaikyti pastovios maldos dvasią savo širdyje. Bažnyčia taip pat nuo pat savo gyvavimo pradžios nustatė ypatingą dieną, sekmadienį, kada krikščionys susirenka bendrai maldai. Krikščionims sekmadieninis šv. Mišių šventimas buvo ir yra ne paliepimas, bet vidinė būtinybė. Tai susitikimas su prisikėlusiu Viešpačiu, kurio artumos krikščionims tiesiog reikia norint būti patiems savimi. Šis susitikimas suteikia mūsų laikui ir per tai mūsų visam gyvenimui centrą, vidinę tvarką. Be Jėzaus, kuris mūsų gyvenimą remia, gyvenimas yra tuščias. Šio Eucharistinio šventimo atsisakyti arba jį išduoti reikštų atimti iš gyvenimo patį jo pagrindą, jo vidinį kilnumą, jo grožį.

ŠVENTŲJŲ  MINĖJIMAI

10.18  Šv. Lukas, evangelistas

10.19  Šv. Jonas de Brebefas ir Izaokas Žogas, kunigai, ir jų draugai, kankiniai; šv. Kryžiaus Paulius, kunigas

10.23  Šv. Jonas Kapestranas, kunigas