Svetainės medis   Kontaktai  
 
SVEIKI ATVYKĘ!!!

2011 02 20                     VII-asis    eilinis   sekmadienis                        metai A

EVANGELIJA  Mt  5,  38 - 48

„Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Akis už akį ir dantis už dantį. O aš jums sakau: nesipriešink piktam [žmogui], bet jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą. Jei kas nori su tavimi bylinėtis ir paimti tavo marškinius, atiduok jam ir apsiaustą. Jei kas verstų tave nueiti mylią, nueik su juo dvi. Prašančiam duok ir nuo norinčio iš tavęs pasiskolinti nenusigręžk. Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Mylėk savo artimą ir nekęsk priešo. O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų. Jei mylite tik tuos, kurie jus myli, tai kokį atlygį gausite? Argi taip nesielgia ir muitininkai?! Ir jeigu sveikinate tiktai savo brolius, kuo gi viršijate kitus? Argi to nedaro ir pagonys?! Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas".

 

MINTYS  PAMĄSTYMUI

Būkite šventi, nes aš esu šventas,- tokius Viešpaties žodžius girdime šio sekmadienio Mišių pirmajame skaitinyje. Mums reikia suprasti, kad, kaip jau kalbėjome praėjusiais sekmadieniais, neįmanoma krikščioniško tikėjimo suvesti vien tik į įsakymus, kurių laikymasis užtikrintų Dievo atlygį, į tam tikrą moralinį elgesį. Viskas yra kur kas sudėtingiau: be Kristaus krikščioniška moralė būtų nemorali, nes jos neįmanoma būtų laikytis. Patarlė „akis už akį ir dantis už dantį", kuri mums atrodo žiauri ir primityvi, senojoje visuomenėje iš tikrųjų reglamentavo žmonių elgesį ir statė tam tikrus barjerus: atsakas į skriaudą turėjo būti proporcingas įžeidimui, neperžengiant ribų ir neduodant valios aklam kerštui. Apsižvalgius aplinkui reiktų pripažinti, kad tas senovinis šitaip suprastas principas ir dabar nemažai galėtų padėti žmonijai, siekiant didesnio teisingumo, nes pernelyg dažnai žmonių reakcija būna neadekvati, susiduriame su įvairiais perlenkimais, kurie, vietoje to, kad atitaisytų padarytą nuostolį, dar labiau sužeidžia. Tam nebūtina leistis į diplomatinius tarpvalstybinių santykių svarstymus. Pakanka vien tik pagalvoti apie šeimos narių, bendradarbių, praeivių tarpusavio santykius: menkas gestas, neatsargiai ištartas žodis gali išprovokuoti nežabotą pyktį. Panašu, kad mes tik vadinamės krikščionimis... Jėzaus laikais rabinai irgi mokė mylėti bei atleisti, ir toks elgesys nebuvo laikomas išskirtiniu, tačiau šis principas buvo taikomas tik kitų žydų atžvilgiu, o priešų reikėjo nekęsti. Žinodami tai, galime suprasti, koks neįprastas buvo viską aukštyn kojomis verčiantis Jėzaus mokymas: nėra nuopelno mylėti tą, kuris tave myli. Normalu jausti antipatiją savo priešui, tačiau Evangelijos dvasia ragina peržengti antipatiją, ieškant to, kas galėtų jungti žmones... Normalu ginti savo turtą, teritoriją, savo šeimą, bet, sekant Evangelija, esame raginami siekti dialogo, stengtis pažinti ir suprasti... Normalu, kad visuose mumyse yra kartais į paviršių išlendanti tamsioji pusė, tačiau Evangelija ragina duoti viršų tam, kas mumyse yra šviesu ir garbinga, kad taip būtų nugalėtas blogis mumyse... Jei buvimas krikščionimis nekeičia mūsų prioritetų, gyvenimo, mūsų reakcijų, reiškia, kad Evangelija iš tiesų nepaliko mūsų širdyse jokio pėdsako. Galime sakyti, kad Jėzus kalba tiesmukiškai ir pernelyg griežtai... Tai tiesa: Jėzus prašo daug, nes duoda labai daug... Jis nereikalauja, kad jo sekėjai būtų spindintys šaunūs žmonės, slepiantys net savo vardus dėl klaidingai suprasto nusižeminimo. Jam reikia vyrų ir moterų, kurie sugebėtų sau ir kitiems atsakyti, kas yra Dievas, ir koks yra Dievą tikintis žmogus. Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas,- tokiais žodžiais baigiama šio sekmadienio Evangelijos ištrauka. Tai nėra raginimas dėti neįmanomas pastangas tokiam tobulumui pasiekti, bet priimti savyje Dievo veikimą. Ir mes einame Tėvo pėdomis, kai net blogai besielgiančiame stengiamės įžvelgti gėrio kibirkštėlę, kai rūpinamės įžvelgti šviesiąją daiktų bei asmenų - taip pat ir savęs pačių - pusę, kai pirmas jausmas mumyse yra noras mylėti...

ŠVENTŲJŲ  MINĖJIMAI

02.21  Šv. Petras Damijonas, vyskupas, Bažnyčios mokytojas

02.22  Šv. Apaštalo Petro Sostas

02.23  Šv. Polikarpas, vyskupas, kankinys

 

  Palaimintojo Teofiliaus Matulionio metai

Kraujo relikvija

 
  Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
© 2008 Kauno Gerojo Ganytojo parapija, info@dainavosparapija.lt
Sprendimas: BT-Group : Svetainių kūrimas