2011 03 27 III-asis
Gavėnios sekmadienis metai A
Evangelija Jn
4, 5 -15, 19 - 26, 39 - 42
Taigi jis užsuko į
Samarijos miestą, vadinamą Sicharu, netoli nuo lauko, kurį Jokūbas buvo davęs savo
sūnui Juozapui. Tenai buvo Jokūbo šulinys. Nuvargęs iš kelionės, Jėzus prisėdo
palei šulinį. Buvo apie šeštą valandą. Viena samarietė
moteris atėjo semtis vandens. Jėzus ją paprašė: „Duok man gerti". (Tuo tarpu
mokiniai buvo nuėję į miestą nusipirkti maisto.) Samarietė atsakė: „Kaipgi tu,
būdamas žydas, prašai mane, samarietę, gerti?" (Mat žydai nebendrauja su
samariečiais.) Jėzus jai tarė: „Jei tu pažintum Dievo dovaną ir kas yra tas,
kuris tave prašo: 'Duok man gerti', rasi pati būtum jį prašiusi, ir jis tau
būtų gyvojo vandens davęs!" Moteris atsiliepė: „Viešpatie,
bet juk tu neturi kuo pasemti, o šulinys gilus. Iš kur tu imsi gyvojo vandens?
Argi tu didesnis už mūsų tėvą Jokūbą, kuris tą šulinį mums paliko ir pats iš jo
gėrė, ir jo vaikai, ir gyvuliai?!" Jėzus atsakė: „Kiekvienas, kas geria šitą
vandenį, ir vėl trokš. O kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per
amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į
amžinąjį gyvenimą". Tuomet moteris sušuko: „Viešpatie, duok man to vandens, kad
aš nebetrokščiau ir nebevaikščiočiau semtis čionai".„Aš matau, Viešpatie, jog
esi pranašas. Mūsų tėvai garbindavo Dievą ant šito kalno,
o jūs tvirtinate, kad Jeruzalė esanti vieta, kur reikia jį garbinti". Jėzus
atsakė: „Moterie, tikėk manimi, jog ateis valanda, kada garbinsite Tėvą ne ant
šio kalno ir ne Jeruzalėje. Jūs garbinate, ko nepažįstate, o mes garbiname, ką
pažįstame, nes išganymas ateina iš žydų. Bet ateis valanda, - jau dabar ji yra,
- kai tikrieji garbintojai šlovins Tėvą dvasia ir tiesa. Ir pats Tėvas tokių
garbintojų ieško. Dievas yra dvasia, ir jo garbintojai turi šlovinti jį dvasia
ir tiesa". Moteris jam sako: „Aš žinau, jog netrukus ateis Mesijas (tai yra
Dievo Pateptasis - Kristus) . Atėjęs jis mums viską paskelbs". Jėzus jai taria:
„Tai aš, kuris su tavimi kalbu!" Daug samariečių iš ano miesto įtikėjo Jėzų dėl
moters liudijimo: „Jis man pasakė viską, ką esu padariusi". Atėję samariečiai
prašė jį pasilikti pas juos, ir jis ten pasiliko dvi dienas. Dar daugiau žmonių
įtikėjo dėl jo pamokslų. O moteriai jie pasakė: „Dabar mes tikime ne dėl tavo
šnekos. Mes patys išgirdome ir žinome, kad jis iš tiesų yra pasaulio
Išganytojas".
MINTYS PAMĄSTYMUI
Jėzus Evangelijoje kalba apie
troškulį, tačiau tai kitoks troškulys, nei tas, kuris išdžiovina gomurį ir
sukepina lūpas. Skamba įprasti žodžiai, bet jie turi visiškai kitą reikšmę.
Jėzus kalba apie tai, ko moteris nežino, bet nežinodama, iš tiesų ilgisi visa
širdimi... Mokytojas nepalieka moters tuštumoje, nebūtyje. Jisai, prašydamas
samarietę vandens atsigerti, jai suteikė tikėjimo dovaną ir taip pasotino jos
tikėjimo troškulį. Jėzus pirmiausia atveria vartus į pilnatvę, padeda užtaisyti
plyšius, vedančius į nežinią. Kelias į tikrą atsivertimą visuomet prasideda
tada, kai mes trokštame gėrio ir šviesos...