2011 04 10 V-asis
Gavėnios sekmadienis metai A
Evangelija Jn 11, 3 - 7, 17 - 27, 32 - 45
Seserys
nusiuntė jam žinią: „Viešpatie! Tas, kurį tu myli, serga!" Tai išgirdęs, Jėzus
tarė: „Šita liga ne mirčiai, bet Dievo garbei, - kad būtų pašlovintas Dievo
Sūnus". Jėzus mylėjo Mortą, jos seserį ir Lozorių. Vis
dėlto, išgirdęs, kad tasai serga, jis dar dvi dienas užtruko ten, kur viešėjo,
ir tik tada pasakė mokiniams: „Eikime vėl į Judėją!" Atėjęs Jėzus rado Lozorių
jau keturias dienas išgulėjusį kapo rūsyje. O Betanija buvo arti Jeruzalės -
maždaug penkiolikos stadijų atstu. Daug žydų buvo atėję
pas Mariją ir Mortą paguosti jų dėl brolio mirties. Morta, išgirdusi, kad
ateinąs Jėzus, išėjo jo pasitikti. Marija liko namie. Morta tarė Jėzui:
„Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs. Bet ir dabar žinau:
ko tik paprašysi Dievą, Dievas tau duos". Jėzus jai pasakė: „Tavo brolis
prisikels!" Morta atsiliepė: „Aš žinau, jog jis prisikels paskutinę dieną,
mirusiems keliantis". Jėzus jai tarė: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas
tiki mane, - nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas,
kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius. Ar tai tiki?" Ji
atsakė: „Taip, Viešpatie! Aš tikiu, jog tu Mesijas, Dievo Sūnus, kuris turi
ateiti į šį pasaulį". O Marija, atėjusi ten, kur buvo Jėzus, ir jį pamačiusi,
puolė jam po kojų, sakydama: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis
nebūtų miręs". Pamatęs ją verkiančią ir kartu atėjusius žydus verkiančius,
Jėzus labai susigraudino ir susijaudinęs paklausė: „Kur jį palaidojote?" Jie
atsakė: „Viešpatie, eik ir pažiūrėk". Jėzus pravirko. Tada žydai ėmė kalbėti: „Štai kaip jis jį
mylėjo!" O kiti sakė: „Argi tas, kuris atvėrė neregiui akis, negalėjo padaryti,
kad šitas nemirtų?" Ir vėl susigraudinęs Jėzus atėjo pas kapą. Tai buvo ola,
užrista akmeniu. Jėzus tarė: „Nuriskite akmenį!" Mirusiojo sesuo Morta įspėjo:
„Viešpatie, jau dvokia. Jau keturios dienos, kaip jis miręs". Jėzus jai tarė:
„Argi nesakiau: jei tikėsi, pamatysi Dievo šlovę?!" Jie nurito akmenį. Jėzus
pakėlė akis aukštyn ir prabilo: „Tėve, dėkoju tau, kad mane išklausei. Aš
žinojau, kad visuomet mane išklausai. Tačiau tai sakau dėl čia esančiųjų, kad
jie įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs". Tai pasakęs, jis galingu balsu sušuko:
„Lozoriau, išeik!" Ir numirėlis išėjo iš kapo. Jo rankos ir kojos dar buvo
suvystytos aprišalais, o veidas apvyniotas drobule. Jėzus jiems įsakė:
„Atraišiokite jį ir leiskite jam eiti". Daugelis žydų, kurie buvo atėję pas
Mariją ir matė, ką Jėzus padarė, įtikėjo jį.
MINTYS PAMĄSTYMUI
ŠVENTŲJŲ MINĖJIMAI
04.11 Šv. Stanislovas, vyskupas, kankinys
04.13 Šv. Martynas I, popiežius, kankinys