2011 05 15   IV-asis  Velykų sekmadienis  Gerojo Ganytojo atlaidai    metai A

EVANGELIJA  Jn  10,  1 - 10

„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas neina pro vartus į avių gardą, bet įkopia pro kur kitur, tas vagis ir plėšikas. O kas pro vartus ateina, tas avių ganytojas. Jam sargas atkelia vartus, ir avys klauso jo balso. Jis šaukia savąsias avis vardais ir jas išsiveda. Išsivaręs visas saviškes, jis eina priešakyje, o avys paskui jį seka, nes pažįsta jo balsą. Paskui svetimą jos neseks, bet nuo jo bėgs, nes nepažįsta svetimųjų balso". Jėzus pasakė jiems tą palyginimą, bet jie nesuprato, ką tai reiškia. O Jėzus kalbėjo toliau: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: aš - avių vartai. Visi, kurie pirma manęs atėjo, buvo vagys, plėšikai, todėl neklausė jų avys. Aš esu vartai. Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas. Jis įeis ir išeis, ir ganyklą sau ras. Vagis ateina vien tik vogti, žudyti, naikinti. Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, - kad apsčiai jo turėtų.

MINTYS  PAMĄSTYMUI

Kasmet IV-ojo Velykų sekmadienio Mišiose skaitoma ištrauka, kurioje Viešpats Jėzus apibūdina save, kaip Gerąjį Ganytoją. Šio sekmadienio Mišių Evangelijos ištraukoje ir kalbama apie Bažnyčios ganytojus, atkreipiant dėmesį, kad anaiptol ne visiems užtenka reikiamo pasišventimo, kokį turi Jis pats, vyriausias visų mūsų Ganytojas. Plėtodamas palyginimą apie kaimenę, Jėzus tvirtina: „Aš - avių vartai", ir prideda: „Kas pro vartus ateina, tas avių ganytojas", tuo tarpu tie, kurie ateina kitais keliais, „buvo vagys, plėšikai, kurie... ateina vien tik vogti, žudyti, naikinti". Du Bažnyčios istorijos tūkstantmečiai tik patvirtina šių Išganytojo žodžių teisingumą. Krikščioniškajame gyvenime buvo daug nuostabių ganytojų, visiškai pasišventusių tikinčiųjų gerovei, pasirengusių atiduoti ir iš tiesų atidavusių gyvybę už savo ganomuosius. Verta prisiminti kankiniais tapusius vyskupus ir švento gyvenimo kunigus, o taip pat dar daugiau tokių vyskupų ir kunigų, kurie, kad ir nebūdami iškelti į altorių garbę, kiek leido jų žmogiškos jėgos, save atidavė tarnavimui kitiems. Žinant žmogaus prigimtį ir pasinaudojant šio sekmadienio Evangelijos žodžiais, galima patvirtinti, kad tokių „vagių ir plėšikų" buvo ir tebėra iki šiol, ir bus ateityje. Jėzus tai gerai žinojo, netgi galėjo pamatyti savo mokiniuose: vienas iš apaštalų Jėzų išdavė, kitas, saugodamas savo kailį, Jo tris kartus išsigynė, ištikus pavojui visi mokiniai pabėgo, o kryžiaus papėdėje iš dvylikos stovėjo tik vienas. Vis dėlto Viešpats kaip tik tokiems mokiniams patikėjo savo kaimenę. Norėdamas išgelbėti žmoniją Jis galėjo pasirinkti kitą būdą, tačiau, nors ir gerai žinodamas žmogiškos prigimties trapumą, šiam darbui pakvietė žmones. Jis netgi paragino visus tikinčiuosius, kad tokių ganytojų prašytų, sakydamas: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža; prašykite tad pjūties Viešpatį, kad siųstų darbininkų į savo pjūtį". Tai ypatingai turėtume prisiminti šiandien, Gerojo Ganytojo sekmadienį, kuomet meldžiamės už pašaukimus į kunigystę. Pašauktųjų būti ganytojais visuomet bus. Mes nežinome, ar pašauktieji sugebės atsakyti „taip", ar verčiau pasirinks „ne"? Nežinome, ar pasirinkusieji tą kelią bus geri, ar blogi ganytojai, o gal tik vidutinybės tarp tų dviejų kraštutinumų? Vis dėlto tikėjimo požiūriu tai nėra labai svarbu. Mes tikime ne į vyskupus ar kunigus, bet į Jėzų Kristų, kuris savo dieviškąja išmintimi pasirinko kelią pas mus per savo Bažnyčioje esančių tarnų rankas. Jie yra tik įrankiai Dievo rankose, tiek gerieji, tiek blogieji atsakys už savo darbus Viešpačiui Dievui. Iš tiesų jie žino, kad ne jie, o Dievas gelbsti pasaulį, ir net pats geriausias iš jų privalo sakyti: „Esame nenaudingi tarnai". Tarnai, kurių reikia žmonėms...

ŠVENTŲJŲ  MINĖJIMAI

05.16  Šv. Andriejus Bobola, Jėzaus Draugijos kunigas, kankinys

05.18  Šv. Jonas I, popiežius, kankinys

05.20  Šv. Bernardinas Sienietis, kunigas

05.21  Šv. Kristoforas Magaljanesas ir jo draugai, kankiniai