2011 05 22 V-asis Velykų sekmadienis metai
A
EVANGELIJA Jn 14, 1 - 12
„Tegul neišsigąsta jūsų širdys! Tikite Dievą -
tikėkite ir mane! Mano Tėvo namuose daug buveinių. Jeigu taip nebūtų, argi
būčiau pasakęs: 'Einu jums vietos paruošti!'? Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu
ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir aš. Kur aš einu, jūs
žinote kelią". Tomas jam sako: „Viešpatie, mes nežinome, kur tu eini, tai
kaipgi žinosime kelią?" Jėzus jam sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas
nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane. Jeigu pažinote mane, tai pažinsite
ir mano Tėvą. Jau dabar jį pažįstate ir esate matę". Pilypas jam sako:
„Viešpatie, parodyk Tėvą, ir bus mums gana". Jėzus taria: „Jau tiek laiko esu
su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti! Kas yra matęs mane, yra
matęs Tėvą! Tad kaip tu gali sakyti: 'Parodyk mums Tėvą'? Nejau tu netiki, kad
aš esu Tėve ir Tėvas yra manyje?! Žodžius, kuriuos jums kalbu, ne iš savęs
kalbu. Manyje esantis Tėvas daro savuosius darbus. Tikėkite manimi, kad aš esu
Tėve ir Tėvas manyje. Tikėkite bent dėl pačių darbų! Iš tiesų, iš tiesų sakau
jums: kas mane tiki, darys darbus, kuriuos aš darau, ir dar už juos didesnius, nes
aš keliauju pas Tėvą.
MINTYS PAMĄSTYMUI
„Nebijokite."-
sako mums Viešpats. Šio sekmadienio liturgijoje skaitomi Paskutinės Vakarienės
metu ištarti Jėzaus žodžiai yra tikrai stiprūs, savotiškas testamentas
pasaulyje pasiliekantiems mokiniams. Bažnyčios priešaušryje krikščionys buvo
vadinami „keleiviais", tai yra tais, kurie yra kelyje, kurie eina keliu.
Krikščionybė yra dinamiškas tikėjimas, krikščionis visuomet yra kelyje, nes
seka Tuo, kuris „neturi žemėje kur galvos priglausti", todėl tikintysis negali
savęs vieną kartą pavadinti krikščionimi ir tikėtis, kad tas vardas jam
priklauso per amžius. Kaip tik todėl Jėzus ir aiškina Tomui, kuris ką tik
sužinojo apie kelią, bet neįstengė iki galo suprasti, kad priekyje eina pats
Viešpats, kad Jis nepalieka savo mokinių vienų, bet kviečiai eiti drauge, bet...
nenuleidus rankų. Kad tame kelyje neprarastume drąsos, sako Jėzus, turime
pasitikėti Juo, kuris yra kelias, tiesa ir gyvenimas. Būti krikščionimis, o tai
kartais pamirštame, reiškia: sekti Jėzumi, stengtis tapti panašiais į Jį,
pasitikėti Juo. Krikščionybė - tai pasiūlymas kitaip žvelgti į pasaulį ir į
Dievą. Tai mes darome, sekdami savo Mokytoją. Tapti krikščionimi, reiškia:
mylėti taip, kaip mylėjo Jėzus, einant keliu, kuris yra ne nuorodų ir rodyklių
sankaupa, bet asmuo, pats Viešpats. Šiuolaikiniam žmogui, kuris, kaip Pilotas,
ciniškai klausia, kas yra tiesa, Bažnyčia skelbia ne doktriną, bet asmenį:
Jėzų, kuris yra tiesa, kalba tiesą ir veda į tiesą. Tokia tiesa yra akivaizdi,
apčiuopiama, jai nereikia įtikinėjimų, tačiau tik atvira širdis pajėgia ją
priimti. Tas, kuris sugebėjo sutikti Jėzų savo kelyje, su pilnu įsitikinimu
gali paliudyti, kad Viešpats suteikė tikrą gyvenimą.
Jėzus yra gyvenimas ir dovanoja gyvenimą. Krikščionis taip pat myli gyvenimą ir
jį dovanoja. Netgi jei mūsų kasdieninis gyvenimas būtų vargingas ir kupinas
skausmo, Jėzaus mokinys žino, kad jis yra milžiniško mūsų pasaulyje vykstančio
meilės projekto dalyvis. Jis yra su Jėzumi: eina su Juo, pažįsta Jį, glaudžiasi
prie Jo...
ŠVENTŲJŲ MINĖJIMAI
05.25 Šv. Beda Garbingasis, kunigas, Bažnyčios
mokytojas; Šv. Grigalius VII, popiežius; šv. Marija
Magdalena de Paci, mergelė
05.26 Šv. Pilypas Nėris, kunigas
05.27 Šv. Augustinas Kenterberietis, vyskupas