2011 06 12 Šventosios Dvasios atsiuntimas
(Sekminės) metai A
EVANGELIJA
Jn 20, 19
- 23
Tos pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo
susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo
viduryje ir tarė: „Ramybė jums!" Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną.
Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį. O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane
siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu". Tai pasakęs, jis
kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems
jos bus atleistos, o kam sulaikysite, - sulaikytos".
MINTYS PAMĄSTYMUI
Gilindamiesi į Bažnyčios istoriją,
stengdamiesi įžvelgti jos dvasinį kelią, galime drąsiai pasakyti, kad ši sunki
kelionė tęsiasi ir šiais laikais. Nežiūrint silpnų ir trapių krikščionių, jau
du tūkstančius metų Bažnyčia skelbia pasauliui savo Mokytoją, Kristų. Bažnyčia
gyvena Jo Dvasia, kuri leidžia jausti vienybę kartu su Viešpačiu, kviečia
tikinčiuosius, gaivina ir stiprina silpnųjų bendruomenę. Žinodamas apie savųjų
silpnumą ir tingulį (čia vėl kalbame apie mus!) Jėzus dovanoja mums Dvasią,
kuri veda mus į tiesos pilnatvę. Mes nuolat susiduriame su rizika apsiriboti
daline tiesa, mūsų mažo asmeninio tikėjimo tiesa. Apšviesti Dvasios, leisdami
Jai vadovauti, vis geriau suprasdami tiesą, mes galime pasiekti ir tiesos
pilnatvę: Dievas yra meilė, begalinis švelnumas, atjauta, absoliutus gėris,
atlaidumas ir šviesa, ramybė ir ištikimybė. Šiandien kaip tik ir prašome Dvasią
vesti mus per gyvenimą tuo keliu. Mums visiems reikalinga Dvasia, kad pakeistų
mūsų širdis, kad pripildytų jas, kad pažadintų mūsų tikėjimą Reikia tik
nebijoti leisti jai vadovauti, taip, kaip tai padarė apaštalai, atvėrę duris ir
išėję pas susirinkusius žmones. Dvasia yra Trejybės meilės įkūnijimas,
paskutinė Jėzaus dovana apaštalams, kurią Išganytojas vadina Gaivintoju,
Guodėju, Gynėju. Be Dvasios mes būtume dvasiškai mirę, nusivylę, liūdni, be
tikėjimo. Dvasia, tyli, nenusakoma ir neapčiuopiama, yra mūsų tikėjimo
pagrindas. Dvasia, kurią kiekvienas gavome per Krikštą, leidžia mums ir dabar
susitikti su Viešpačiu Jėzumi. Jei mums sunku įsileisti Jėzų į savo kasdieninį
gyvenimą, prisimenant Jį tik sekmadienį, praveriant bažnyčios duris, šaukimės
Dvasios, kuri primins mums visa. ką Jėzus yra palikęs mums. Jei mūsų skruostai
rausta, prisiminus padarytas nuodėmes, jei gyvenimas pareikalavo iš mūsų
pernelyg didelės kainos, jei tamsioji mūsų būties pusė yra tarsi apsėdusi mus,
šaukimės Dvasios Gynėjos, kuri bus su mumis ir palaikys mus, susidūrus su
išmėginimais. Jei jaučiamės vieniši, jei mums atrodo, kad mūsų gyvenimas
panašus į laivelį, kurį į visas puses svaido negailestingos bangos, jei esame
nesuprasti ir sužeisti, šaukimės Dvasios Guodėjos, kuri ramina ir lydi
vienišuosius. Mes esame mokiniai visą savo gyvenimą, besimokantys tikėjimo,
vaikai, augantys Dvasia.
ŠVENTŲJŲ MINĖJIMAI
06.13 Šv. Antanas Paduvietis, kunigas, Bažnyčios
mokytojas