2011 07 17 XVI - asis eilinis sekmadienis metai A
EVANGELIJA Mt 13, 24 -31
Jis
pateikė jiems kitą palyginimą: „Su dangaus karalyste yra kaip su žmogumi, kuris
pasėjo savo dirvoje gerą sėklą. Žmonėms bemiegant, atėjo jo priešas, pasėjo
kviečiuose raugių ir nuėjo sau. Kai želmuo paūgėjo ir išplaukėjo, pasirodė ir
raugės. Šeimininko tarnai atėjo ir klausė: 'Šeimininke, argi ne gerą sėklą
pasėjai savo lauke? Iš kurgi atsirado raugių?' Jis atsakė: 'Tai padarė mano
priešas'. Tarnai pasisiūlė: 'Jei nori, mes eisime ir jas išravėsime'. Jis
atsakė: 'Ne, kad kartais, ravėdami rauges, neišrautumėte su jomis ir kviečių. Palikite
abejus augti iki pjūties. Pjūties metu aš pasakysiu pjovėjams: 'Pirmiau
išrinkite rauges ir suriškite į pėdelius sudeginti, o kviečius sukraukite į
mano kluoną'".
MINTYS PAMĄSTYMUI
Šio
sekmadienio Evangelija mums kalba apie kantrybę kitų žmonių atžvilgiu.
Palyginimas apie rauges dirvoje - tai ryžtingas bet kokio fanatizmo,
nepakantumo, naikinimo vardan savo įsitikinimų pasmerkimas. Raugės taip
persipina su javais savo šaknimis, kad, mėginant jas išrauti, neišvengiamai bus
išrauti ir javai. Gyvenime tai reikštų: beatodairiškai stengiantis kovoti prieš
blogį, kyla pavojus, kad bus sunaikintas ir gėris ar bent jau jo užuomazgos.
Mes ne kartą susiduriame su atvejais, kuomet pernelyg aštriai, grubiai,
neapgalvotai puolant kovoti dėl gėrio, kartu su blogybėmis žūsta ir pats gėris,
dėl kurio buvo padėta tiek daug pastangų. Iškilmingai deklaruojame, kad reikia
pasmerkti nuodėmę ir mylėti, ar bent jau gerbti nusidėjėlius. Istorija mums
pateikia netgi per daug pavyzdžių, jog iš tikrųjų viskas vyksta ne taip jau
paprastai. Visuomet yra rizika, kad vietoj nuodėmės atsikratysime nusidėjėlio,
o blogis tokio elgesio dėka tik sustiprės ir dar labiau išsiplės. Žmonės ne
kartą guodžia save iliuzijomis, kad, pašalinus užkrato šaltinį, jau viskas yra
padaryta, tuo tarpu nepastebi, jog tas užkratas jau apsigyveno save nuraminusio
žmogaus širdyje. Mūsų tarpe neretai galima pastebėti nepaprastą veidmainiškumą:
prisidengdami tariama kova prieš blogį, išsivaduojame nuo tų žmonių, kurie mums
yra nemalonūs, mums trukdo, kelia grėsmę mūsų ambicijoms. Norint tai padaryti,
naudojamasi senu, kaip pasaulis, metodu: pakanka tam asmeniui prikabinti raugės
etiketę... Kai kas siūlo atsiriboti nuo blogio, ieškoti tik to, kas iš tiesų
galėtų būti ta gera dirva. Tai siūlant, pamirštama, jog iš tiesų nėra dirvos,
kurioje augtų vien kviečiai, o prieš užimant poziciją kitų asmenų atžvilgiu,
derėtų prisiminti, jog pirmiausia privalome pasirinkti savo širdyje,
svarstydami, kaip reikėtų elgtis su savo viduje nešiojamu blogiu. Jei tai
nepadaroma, žmogus, pradėjęs teisti, niekinti kitus, pats laikydamas save
„teisiu", virsta rauge. Patį didžiausią papiktinimą sukelia tie, kurie tikisi
pademonstruoti savo dorybes, iškeldami kitų žmonių trūkumus. Kantrybė, kurios
mus iš Dievo ragina mokytis Išganytojas, yra susijusi ir su nusižeminimu.
Dievas yra kantrus, nes Jis rūpinasi
viskuo, kas yra gyva. Palyginimas apie rauges kreipia mūsų žvilgsnius į
galutinę pjūtį. Niekam nėra leista paskubinti darbų, gi tą paskutinę dieną visų
teisėjas bus Jėzus - tas, kuris sėjo tik gerą sėklą ir mirė už visus. Tai tarsi
priminimas, kad tol, kol nesame atidavę už kitus gyvybės, neturime ir teisės
teisti kitų. Vienintelis būdas netapti blogio bendrininkais - tai padaryti ką
nors gero...
ŠVENTŲJŲ MINĖJIMAI
07.20 Šv. Apolinaras, vyskupas, kankinys
07.21 Šv. Laurynas Brindizietis, kunigas, Bažnyčios
mokytojas
07.22 Šv. Marija Magdalietė
07.23 Šv. Brigita, vienuolė (Europos globėja)