2011 07 03      XIV – asis eilinis sekmadienis                metai A

EVANGELIJA  Mt  11,  25 - 30

Anuo metu Jėzus bylojo: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams. Taip, Tėve, nes tau taip patiko. Viskas man yra mano Tėvo atiduota; ir niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti. Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu! Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Mano jungas švelnus, mano našta lengva".

Žemaičių Kalvarija

   Gardai rašytiniuose šaltiniuose pirmąkart paminėti 1253 m. Miestelis įsikūręs prie Varduvos upelio, kuriame, anot legendos, buvo krikštijami žemaičiai. Krikštijamieji gaudavo naujus vardus, ir dėl šios priežasties upė pavadinta Varduva, o šalia esantis kalnas - Šv. Jono Krikštytojo kalnu. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas 1417 m. Gardų žemę padovanojo Žemaičių vyskupui. 1619 m. ant šv. Jono kalno buvo pastatyta koplyčia, 1622 m. įsteigta parapija. Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius 1637 m. į Gardus pakvietė dominikonus, kuriems pastatė namus ir padovanojo žemės. Dominikonai čia įkūrė Kalvarijos kalnus - pastatė Kančios kelio stočių koplyčias. Nuo Garduose įkurtų Kalvarijų vietovei prigijo Žemaičių Kalvarijos vardas. Įkūrus Kalvarijas, imti švęsti Kalvarijos kalnų atlaidai. Nuo XVII a. vidurio Žemaičių Kalvarija ėmė garsėti stebuklingu Švč. M. Marijos su Kūdikiu paveikslu ir Švč. M. Marijos Apsilankymo atlaidais. Stebuklingąjį Švč. M. Marijos paveikslą iš Romos į Žemaičių Kalvariją pargabeno dominikonas Petras Pugačevskis. Nuo 1643 m. paveikslas laikomas stebuklingu. Dominikonai šalia savo vienuolyno pastatydino bažnyčią, kuriai suteikė Švč. M. Marijos Apsilankymo titulą. Pradėti švęsti dvylika dienų trunkantys Švč. M. Marijos Apsilankymo atlaidai, kurie buvo sujungti su nuo seniau švęstais Kalvarijos Kalnų atlaidas. 1649 m. iš Liublino dominikonų vienuolyno į bažnyčią atgabenta Šv, Kryžiaus relikvija, kuri čia laikoma iki šiol. 1750 m. Žemaičių Kalvarijoje pastatyta didelė ir puošni medinė bažnyčia, vyskupo Antano Tiškevičiaus rūpesčiu suremontuotos ar net ir perstatytos Kalnų koplyčios. Tačiau, atlaidams vis labiau populiarėjant, net ir ši nauja bažnyčia negalėjo sutalpinti visų į Kalvariją plūstančių maldininkų. Todėl 1780 m. dominikonai ėmė statyti didesnę, erdvesnę mūrinę bažnyčią. Bažnyčia užbaigiama 1822 m., 1824 m. į ją iš medinės pernešami altoriai, ji pati pašventinama. Caro valdžios įsakymu dominikonų vienuolynas 1889 m. uždaromas. 1896 m. per gaisrą sudega bažnyčia. Surinkus lėšų, 1897 m. pradedami atstatymo darbai. Bažnyčia 1897-1902 m. atstatinėta laikantis ankstesnės bažnyčios projekto, parengto architekto A. Kosausko. Atkūrus nepriklausomybę (1918 m.) ir įsteigus Telšių vyskupiją (1926 m.), Žemaičių Kalvarijoje įkurdinti marijonai, kurie čia pradėjo veikti nuo 1927 m. 1948 m. marijonų vienuolynas sovietų valdžios buvo uždarytas. Tikinčiųjų pastangomis Žemaičių Kalvarijos bažnyčia liko neuždaryta, o Kalnų koplyčios nenugriautos. Pakeistas tik miestelio pavadinimas - 1967m. jis pavadintas Varduva. Nepaisant sovietinės valdžios daromų kliūčių tikintiesiems atvykti į Didžiuosius Žemaičių Kalvarijos atlaidus, kiekvienais metais į juos suvažiuodavo tūkstančiai žmonių iš visos Lietuvos. 1987 m. liepos 8 d. Žemaičių Kalvarijoje iškilmingai paminėtas Lietuvos krikšto jubiliejus. Mažosios bazilikos titulas Žemaičių Kalvarijos bažnyčiai suteiktas 1988 m. gegužės 6 d. 1989 m. miesteliui grąžintas senasis Žemaičių Kalvarijos vardas.

ŠVENTŲJŲ  MINĖJIMAI

07.04  Šv. Elzbieta Portugalė

07.05  Šv. Antanas Marija Zakarijas, kunigas

07.06  Šv. Marijai Goreti, mergelė, kankinė

07.09  Šv. Augustinas Džao Žongas, kunigas, ir jo draugai, kankiniai