2011 07 03 XIV – asis eilinis sekmadienis metai A
EVANGELIJA Mt 11, 25 - 30
Anuo metu Jėzus bylojo: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus
ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei
mažutėliams. Taip, Tėve, nes tau taip patiko. Viskas man yra mano Tėvo
atiduota; ir niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik
Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti. Ateikite pas mane visi, kurie vargstate
ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu! Imkite ant savo pečių mano jungą ir
mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo
sieloms atgaivą. Mano jungas švelnus, mano našta lengva".
Žemaičių Kalvarija
Gardai
rašytiniuose šaltiniuose pirmąkart paminėti 1253 m. Miestelis įsikūręs prie
Varduvos upelio, kuriame, anot legendos, buvo krikštijami žemaičiai.
Krikštijamieji gaudavo naujus vardus, ir dėl šios priežasties upė pavadinta
Varduva, o šalia esantis kalnas - Šv. Jono Krikštytojo kalnu. Lietuvos didysis
kunigaikštis Vytautas 1417 m. Gardų žemę padovanojo Žemaičių vyskupui. 1619 m.
ant šv. Jono kalno buvo pastatyta koplyčia, 1622 m. įsteigta parapija. Žemaičių
vyskupas Jurgis Tiškevičius 1637 m. į Gardus pakvietė dominikonus, kuriems
pastatė namus ir padovanojo žemės. Dominikonai čia įkūrė Kalvarijos kalnus -
pastatė Kančios kelio stočių koplyčias. Nuo Garduose įkurtų Kalvarijų vietovei
prigijo Žemaičių Kalvarijos vardas. Įkūrus Kalvarijas, imti švęsti Kalvarijos
kalnų atlaidai. Nuo XVII a. vidurio Žemaičių Kalvarija ėmė garsėti stebuklingu
Švč. M. Marijos su Kūdikiu paveikslu ir Švč. M. Marijos Apsilankymo atlaidais.
Stebuklingąjį Švč. M. Marijos paveikslą iš Romos į Žemaičių Kalvariją pargabeno
dominikonas Petras Pugačevskis. Nuo 1643 m. paveikslas laikomas stebuklingu.
Dominikonai šalia savo vienuolyno pastatydino bažnyčią, kuriai suteikė Švč. M.
Marijos Apsilankymo titulą. Pradėti švęsti dvylika dienų trunkantys Švč. M.
Marijos Apsilankymo atlaidai, kurie buvo sujungti su nuo seniau švęstais
Kalvarijos Kalnų atlaidas. 1649 m. iš Liublino dominikonų vienuolyno į bažnyčią
atgabenta Šv, Kryžiaus relikvija, kuri čia laikoma iki šiol. 1750 m. Žemaičių
Kalvarijoje pastatyta didelė ir puošni medinė bažnyčia, vyskupo Antano
Tiškevičiaus rūpesčiu suremontuotos ar net ir perstatytos Kalnų koplyčios.
Tačiau, atlaidams vis labiau populiarėjant, net ir ši nauja bažnyčia negalėjo
sutalpinti visų į Kalvariją plūstančių maldininkų. Todėl 1780 m. dominikonai
ėmė statyti didesnę, erdvesnę mūrinę bažnyčią. Bažnyčia užbaigiama 1822 m., 1824
m. į ją iš medinės pernešami altoriai, ji pati pašventinama. Caro valdžios
įsakymu dominikonų vienuolynas 1889 m. uždaromas. 1896 m. per gaisrą sudega
bažnyčia. Surinkus lėšų, 1897 m. pradedami atstatymo darbai. Bažnyčia 1897-1902
m. atstatinėta laikantis ankstesnės bažnyčios projekto, parengto architekto A.
Kosausko. Atkūrus nepriklausomybę (1918 m.) ir įsteigus Telšių vyskupiją (1926
m.), Žemaičių Kalvarijoje įkurdinti marijonai, kurie čia pradėjo veikti nuo
1927 m. 1948 m. marijonų vienuolynas sovietų valdžios buvo uždarytas. Tikinčiųjų
pastangomis Žemaičių Kalvarijos bažnyčia liko neuždaryta, o Kalnų koplyčios
nenugriautos. Pakeistas tik miestelio pavadinimas - 1967m. jis pavadintas
Varduva. Nepaisant sovietinės valdžios daromų kliūčių tikintiesiems atvykti į
Didžiuosius Žemaičių Kalvarijos atlaidus, kiekvienais metais į juos
suvažiuodavo tūkstančiai žmonių iš visos Lietuvos. 1987 m. liepos 8 d. Žemaičių
Kalvarijoje iškilmingai paminėtas Lietuvos krikšto jubiliejus. Mažosios
bazilikos titulas Žemaičių Kalvarijos bažnyčiai suteiktas 1988 m. gegužės 6 d.
1989 m. miesteliui grąžintas senasis Žemaičių Kalvarijos vardas.
ŠVENTŲJŲ MINĖJIMAI
07.04 Šv. Elzbieta Portugalė
07.05 Šv. Antanas Marija Zakarijas, kunigas
07.06 Šv. Marijai Goreti, mergelė, kankinė
07.09 Šv. Augustinas Džao Žongas, kunigas, ir jo
draugai, kankiniai