2011 09 11      XXIV - asis eilinis sekmadienis                metai A

EVANGELIJA  Mt  18,  21 - 35

Tuomet priėjo Petras ir paklausė: „Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?" Jėzus jam atsakė: „Aš nesakau tau - iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų". „Todėl su dangaus karalyste yra panašiai kaip su karaliumi, kuris sumanė atsiskaityti su savo tarnais. Jam pradėjus apyskaitą, atvedė pas jį vieną, kuris buvo jam skolingas dešimt tūkstančių talentų. Kadangi šis neturėjo iš ko grąžinti, valdovas įsakė parduoti jį kartu su žmona ir vaikais bei su visa nuosavybe, kad būtų sumokėta. Tuomet, puolęs jam po kojų, tarnas maldavo: 'Turėk man kantrybės! Aš viską atiduosiu'. Pasigailėjęs ano tarno, valdovas paleido jį ir dovanojo skolą. Vos išėjęs, tas tarnas susitiko vieną savo tarnybos draugą, kuris buvo jam skolingas šimtą denarų, ir nutvėręs smaugė jį, sakydamas: 'Atiduok skolą!' Puolęs ant kelių, draugas maldavo: 'Turėk man kantrybės! Aš tau viską atiduosiu'. Bet tas nesutiko, ėmė ir įmesdino jį į kalėjimą, iki atiduos skolą. Matydami, kas nutiko, kiti tarnai labai nuliūdo. Jie nuėjo ir papasakojo valdovui, kas buvo įvykę. Tuomet, pasišaukęs jį, valdovas tarė: 'Nedorasis tarne, visą aną skolą aš tau dovanojau, nes mane maldavai. Argi nereikėjo ir tau pasigailėti savo draugo, kaip aš pasigailėjau tavęs?!' Užsirūstinęs valdovas atidavė jį budeliams, iki atiduos visą skolą. Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui".

MINTYS  PAMĄSTYMUI

Mus supantis prievartos kupinas pasaulis aiškina, kad atleisti, reiškia: parodyti savo silpnumą. Atleisti yra silpnųjų dalis - aiškina žiniasklaidos atstovai. Vis tiktai reikia suprasti, kad atleidimas yra labai rimtas dalykas. Šį Jėzaus įsakymą  įmanoma suprasti tik vadovaujantis dieviška logika: mes esame kviečiami atleisti, kadangi mums visuomet atleidžiama, o mažas pasitikėjimas, kurį rodome savo broliams, yra niekai, palyginus su milžinišku Dievo dovanojimu.

Čia ir slypi krikščioniško atleidimo prasmė: atleidžiame tiems, kurie mums nusikalto, nes mums jau anksčiau buvo atleista. Dovanojame ne todėl, kad kitas taptų geresnis, atsiverstų ar būtų teisingesnis. Ne kartą tas, kuriam atleidžiame, gali net nežinoti apie tai, o žinodamas, galbūt, tik pasišaipytų iš mūsų elgesio. Atleidžiame ne todėl, kad kitas pasikeistų, bet todėl, kad patys jaučiame poreikį keistis. Atleisdami mes tampame kitokie, panašūs į Dievą, kuris leidžia lietui lyti ant teisiųjų ir neteisiųjų. Atleidžiame ne todėl, kad esame geresni už kitus, ir atleidimas nėra amnezijos priepuolis.  Atleidžiame, nes renkamės atleidimo kelią - Dievo kelią. Nemažai daliai žmonių, kurių gyvenimą sugriovė kitų neapdairumas ar bloga valia, jau didelis pasiekimas yra palinkėti nusikaltusiajam ne mirties, o atsivertimo. Atleidžiame ir prašome, kad būtų gailimasi dėl padaryto blogio. Vargu ar įmanoma tikėtis tobulo, angeliško, išskirtinio atleidimo. Atleidžiame, kaip sugebame, kaip mokame ir kiek leidžia jėgos. Atleidžiame, nes mums yra atleista, atleidžiame, nes tokiu būdu tampame laisvais žmonėmis. Iš tiesų, jei sugebėtume geriau gyventi atleidimo dvasia, pasikeistų mūsų šeimos, visuomenė, Bažnyčia.

Didysis popiežius Jonas Paulius II, primindamas ir išplėsdamas pranašo Izaijo žodžius, yra sakęs, kad nėra taikos be teisingumo.

ŠVENTŲJŲ  MINĖJIMAI

09.12  Švč. M. Marijos Vardas

09.13  Šv. Jonas Auksaburnis, vyskupas, Bažnyčios mokytojas

09.14  Šventojo Kryžiaus Išaukštinimas

09.15  Švč. M. Marija Sopulingoji

09.16  Šv. Kornelijus, popiežius, ir Kiprijonas, vyskupas, kankiniai

09.17  Šv. Robertas Belarminas, vyskupas, Bažnyčios mokytojas