2011 09 18      XXV - asis eilinis sekmadienis                metai A

EVANGELIJA  Mt  20,  1 - 16

„Su dangaus karalyste yra panašiai kaip su šeimininku, kuris anksti rytą išėjo samdytis darbininkų savo vynuogynui. Susiderėjęs su darbininkais po denarą dienai, jis nusiuntė juos į savo vynuogyną. Išėjęs apie trečią valandą, jis pamatė kitus, stovinčius aikštėje be darbo. Jis tarė jiems: 'Eikite ir jūs į mano vynuogyną, ir, kas bus teisinga, aš jums užmokėsiu!' Jie nuėjo. Ir vėl išėjęs apie šeštą ir devintą valandą, jis taip pat padarė. Išėjęs apie vienuoliktą, jis rado dar kitus bestovinčius ir taria jiems: 'Ko čia stovite visą dieną be darbo?' Tie atsako: 'Kad niekas mūsų nepasamdė'. Jis taria jiems: 'Eikite ir jūs į vynuogyną'. Atėjus vakarui, vynuogyno šeimininkas liepia ūkvedžiui: 'Pašauk darbininkus ir išmokėk jiems atlyginimą, pradėdamas nuo paskutinių ir baigdamas pirmaisiais!' Atėję pasamdytieji apie vienuoliktą valandą gavo po denarą. Prisiartinę pirmieji manė daugiau gausią, bet irgi gavo po denarą. Imdami jie murmėjo prieš šeimininką ir sakė: 'Šitie paskutiniai tedirbo vieną valandą, o tu sulyginai juos su mumis, nešusiais dienos ir kaitros naštą'. Bet jis vienam atsakė: 'Bičiuli, aš tavęs neskriaudžiu! Argi ne už denarą susiderėjai su manimi? Imk, kas tavo, ir eik sau. Aš noriu ir šitam paskutiniam duoti tiek, kiek tau. Nejaugi man nevalia tvarkyti savo reikalų, kaip noriu?! Ar todėl šnairuoji, kad aš geras?!' Taip paskutinieji bus pirmi, o pirmieji - paskutiniai".

MINTYS  PAMĄSTYMUI

   Klausimą dėl atlygio iš tikrųjų jau buvo iškėlęs apaštalas Petras: „Štai mes viską palikome ir sekame paskui tave. Kas mums bus už tai?" (Mt 19, 27). Tai - užmokesčiu paremtas mąstymas, nieko nesiskiriantis nuo senovės Romos šventyklose kabėjusio įrašo „Do ut des" (lot. „Duodu, kad ir tu duotum").Palyginime minimas vynuogyno šeimininkas yra geras. Jis nenori duoti išmaldos tiems nelaimingiesiems, kurių, tariant jų pačių žodžiais, „niekas nepasamdė", nenori jų žeminti, o siekia išsaugoti jų orumą, suteikti galimybę parodyti, kad ir jie yra verti kitų pagarbos, padrąsinti, ir tai daro atsargiai, mandagiai, su gailestingumu. Šeimininkas nėra kvailas ar neteisingas: jis yra geras, o su savo pinigais gali daryti tai, kas jam pačiam atrodo tinkamiausia. Duodamas vieniems, šeimininkas nieko neatima iš kitų. Jis pabrėžia savo teisę į geranoriškumą: „Ar todėl šnairuoji, kad aš geras?!"

   Dievas yra neįprastas šeimininkas. Jis yra šeimininkas savo gerumo. Dievas trokšta ne tiek išspręsti nedarbo problemą, kiek atverti vynuogyną visiems. Jis keliauja gyvenimo keliais kiekvieną dienos valandą; kviečia visus, primindamas savo pasiūlymą. Jam nesvarbi išvaizda ar kitų rekomendacijos. Vienintelis jį dominantis dalykas - tai žmogaus „taip".

   Begalinis Dievo gailestingumas turi vienintelį priešą - pavydą, šnairuojančią akį. Tas, kuris nesiruošia jos gydyti, yra pats sau priešas, nes rizikuoja prarasti amžinybę. Laukdami amžinojo gyvenimo, kaip teisėto atlygio už mūsų nuopelnus, arba lygindami mūsų nuopelnus su kitų nuopelnais, prarandame galimybę nustebti dėl Šeimininko dosnumo.

ŠVENTŲJŲ  MINĖJIMAI

09.19  Šv. Januarijus, vyskupas, kankinys

09.20  Šv. Andriejus Kim Taegonas, kunigas, ir kiti Korėjos kankiniai

09.21  Šv. Matas, apaštalas, evangelistas

09.23  Šv. Pijus iš Pietralčinos, kunigas