2011 10 30      XXXI - asis eilinis sekmadienis                metai A

EVANGELIJA  Mt  23,  1 - 12

Anuomet Jėzus kreipėsi į minią ir į savo mokinius: „Į Mozės krasę atsisėdo Rašto aiškintojai ir fariziejai. Todėl visa, ką jie liepia, darykite ir laikykitės, tačiau nesielkite, kaip jie elgiasi, nes jie kalba, bet nedaro. Jie riša sunkias, nepakeliamas naštas ir krauna žmonėms ant pečių, o patys nenori jų nė pirštu pajudinti. Jie viską daro, kad būtų žmonių matomi. Jie pasiplatina maldos diržus ir pasididina apsiaustų spurgus. Jie mėgsta pirmąsias vietas pokyliuose bei pirmuosius krėslus sinagogose, mėgsta sveikinimus aikštėse ir trokšta, kad žmonės vadintų juos 'rabi'. O jūs nesivadinkite 'rabi', nes turite vienintelį Mokytoją, o jūs visi esate broliai. Ir nė vieno iš savųjų nevadinkite tėvu, nes turite vienintelį Tėvą danguje. Taip pat nesivadinkite mokytojais, nes jūsų vienintelis Mokytojas yra Kristus. Kas iš jūsų didesnis, tebūnie jums tarnas. Nes kas save aukština, bus pažemintas, o kas save žemina, bus išaukštintas".

VISŲ  ŠVENTŲJŲ  ŠVENTĖ  IR VĖLINĖS

Visų Šventųjų iškilmė yra bažnyčios kaip bendruomenės šventė, į save nukreiptas žvilgsnis. Popiežius Grigalius III (731-741 m.) pašventino koplyčią prie šv. Petro bazilikos Visų Šventųjų vardu ir perkėlė šią šventę į lapkričio 1 d., o popiežius Grigalius IV (827 - 844 m.) įvedė Visų Šventųjų iškilmes visoje Bažnyčioje. Apie šventuosius, šlovinančius danguje Viešpatį, rašo jau apaštalas Jonas. Šventumas lydi visą krikščionybės istoriją: „Šis Dievo sumanymas, tampantis tikrove tarp žmonių", tai tobulas atsidavimas Dievo valiai, sekant Kristumi ir vedant Šventajai Dvasiai. Gražu, kad prisimename tuos, kurie laikėsi ir laikosi Jėzaus Kristaus mokslo, Evangelijos, bažnyčios tradicijos, kurie pasiekė ramybės uostą ir gyvena amžinybėje. Į šventuosius kreipiamasi kaip į Kristaus bičiulius, prašoma jų užtarimo. Bažnyčia sako, kad šventumas yra „dalyvavimas dieviškajame gyvenime". Yra tokių šventųjų, kurie skelbiami, bet yra šventųjų, kurių niekas nepakėlė į altoriaus garbę, bet jie yra šventieji Dievo valia. Šventųjų paminėjimo diena yra jų gimtadienis, dangui. Taigi, lapkričio 1 d. prisimename visus šventuosius, o lapkričio 2 d. pagerbiami visi mirusieji. Iš Šv. Rašto žinome, kad už juos buvo aukojamos tam tikros aukos. Nors Lietuvoje lapkričio 1-oji yra Visų Šventųjų diena, ji mūsų sąmonėje yra tarsi susieta su lapkričio 2-ąja - Vėlinėmis. Tas suvokimas rodo labai gražią lietuvių nuovoką, kad mūsų mirusieji jau yra šventųjų dalis. Vėlinės žymi labai gilią šventumo savivoką, ir tai yra kultūros paveldas, tai mūsų tautos dalis. Lietuvių dvasioje yra noras pasidžiaugti su mirusiaisiais jų ramybe, tarsi ištiesti ranką į tą dvasinę tikrovę, į anapusinę, į dvasinę realybę, ir tai yra nuostabu. Senoji lietuviškoji kultūra ir žavi tuo, kad tai išlieka kaip slėpinys, nes tas šventumo pojūtis, vėlių ir gyvųjų artumas yra sena, archajiška, labai tikra ir tvirta. Kaip žinia, yra 7 geri darbai kūnui ir sielai, tarp jų - numirėlį palaidoti ir melstis už gyvus ir mirusius. Taigi žmogus, tai darydamas, uždengia savo kaltes, savo nuodėmes, atsiteisia Viešpačiui. Svarbu, kad mes ne tiktai kad uždegtume žvakutes, sutvarkytume kapines, bet surastume laiko pabūti tyloje su Viešpačiu, kad mes rastume laiko dalyvauti šv. Mišių aukoje. ir per jas susitikti su Viešpačiu Jėzumi Kristumi, ištiesti pagalbos ranką mūsų brangiesiems. Tai proga išgryninti savo širdis Vėlinių tyloje. Kreipdamiesi į Tėvą, šventieji nepamiršta ir mūsų, kuriuos jie mylėjo šeimos narių, dvasios brolių ir sekėjų: primena apie juos Dievui, perduodami jų maldas ir prašymus.

ŠVENTŲJŲ  MINĖJIMAI

11.03  Šv. Martynas Poresas, vienuolis

11.04  Šv. Karolis Boromėjus, vyskupas