2011 10 30 XXXI - asis eilinis sekmadienis metai A
EVANGELIJA
Mt 23, 1 -
12
Anuomet Jėzus kreipėsi į minią ir į savo mokinius: „Į
Mozės krasę atsisėdo Rašto aiškintojai ir fariziejai. Todėl visa, ką jie
liepia, darykite ir laikykitės, tačiau nesielkite, kaip jie elgiasi, nes jie
kalba, bet nedaro. Jie riša sunkias, nepakeliamas naštas ir krauna žmonėms ant
pečių, o patys nenori jų nė pirštu pajudinti. Jie viską daro, kad būtų žmonių
matomi. Jie pasiplatina maldos diržus ir pasididina apsiaustų spurgus. Jie
mėgsta pirmąsias vietas pokyliuose bei pirmuosius krėslus sinagogose, mėgsta
sveikinimus aikštėse ir trokšta, kad žmonės vadintų juos 'rabi'. O jūs nesivadinkite 'rabi', nes turite vienintelį Mokytoją,
o jūs visi esate broliai. Ir nė vieno iš savųjų nevadinkite tėvu, nes turite
vienintelį Tėvą danguje. Taip pat nesivadinkite mokytojais, nes jūsų
vienintelis Mokytojas yra Kristus. Kas iš jūsų didesnis,
tebūnie jums tarnas. Nes kas save aukština, bus pažemintas, o kas save žemina,
bus išaukštintas".
VISŲ ŠVENTŲJŲ
ŠVENTĖ IR VĖLINĖS
Visų Šventųjų iškilmė yra bažnyčios kaip
bendruomenės šventė, į save nukreiptas žvilgsnis. Popiežius Grigalius III
(731-741 m.) pašventino koplyčią prie šv. Petro bazilikos Visų Šventųjų vardu
ir perkėlė šią šventę į lapkričio 1 d., o popiežius Grigalius IV (827 - 844 m.)
įvedė Visų Šventųjų iškilmes visoje Bažnyčioje. Apie šventuosius, šlovinančius
danguje Viešpatį, rašo jau apaštalas Jonas. Šventumas lydi visą krikščionybės
istoriją: „Šis Dievo sumanymas, tampantis tikrove tarp žmonių", tai tobulas
atsidavimas Dievo valiai, sekant Kristumi ir vedant Šventajai Dvasiai. Gražu,
kad prisimename tuos, kurie laikėsi ir laikosi Jėzaus Kristaus mokslo,
Evangelijos, bažnyčios tradicijos, kurie pasiekė ramybės uostą ir gyvena
amžinybėje. Į šventuosius kreipiamasi kaip į Kristaus bičiulius, prašoma jų
užtarimo. Bažnyčia sako, kad šventumas yra „dalyvavimas dieviškajame
gyvenime". Yra tokių šventųjų, kurie skelbiami, bet yra šventųjų, kurių niekas
nepakėlė į altoriaus garbę, bet jie yra šventieji Dievo valia. Šventųjų
paminėjimo diena yra jų gimtadienis, dangui. Taigi, lapkričio 1 d. prisimename
visus šventuosius, o lapkričio 2 d. pagerbiami visi mirusieji. Iš Šv. Rašto
žinome, kad už juos buvo aukojamos tam tikros aukos. Nors Lietuvoje lapkričio
1-oji yra Visų Šventųjų diena, ji mūsų sąmonėje yra tarsi susieta su lapkričio
2-ąja - Vėlinėmis. Tas suvokimas rodo labai gražią lietuvių nuovoką, kad mūsų
mirusieji jau yra šventųjų dalis. Vėlinės žymi labai gilią šventumo savivoką,
ir tai yra kultūros paveldas, tai mūsų tautos dalis. Lietuvių dvasioje yra
noras pasidžiaugti su mirusiaisiais jų ramybe, tarsi ištiesti ranką į tą
dvasinę tikrovę, į anapusinę, į dvasinę realybę, ir tai yra nuostabu. Senoji
lietuviškoji kultūra ir žavi tuo, kad tai išlieka kaip slėpinys, nes tas
šventumo pojūtis, vėlių ir gyvųjų artumas yra sena, archajiška, labai tikra ir
tvirta. Kaip žinia, yra 7 geri darbai kūnui ir sielai, tarp jų - numirėlį
palaidoti ir melstis už gyvus ir mirusius. Taigi žmogus, tai darydamas,
uždengia savo kaltes, savo nuodėmes, atsiteisia Viešpačiui. Svarbu, kad mes ne
tiktai kad uždegtume žvakutes, sutvarkytume kapines, bet surastume laiko pabūti
tyloje su Viešpačiu, kad mes rastume laiko dalyvauti šv. Mišių aukoje. ir per
jas susitikti su Viešpačiu Jėzumi Kristumi, ištiesti pagalbos ranką mūsų
brangiesiems. Tai proga išgryninti savo širdis Vėlinių tyloje. Kreipdamiesi į
Tėvą, šventieji nepamiršta ir mūsų, kuriuos jie mylėjo šeimos narių, dvasios
brolių ir sekėjų: primena apie juos Dievui, perduodami jų maldas ir prašymus.
ŠVENTŲJŲ
MINĖJIMAI
11.03
Šv. Martynas Poresas, vienuolis
11.04
Šv. Karolis Boromėjus, vyskupas