2011 11 01 Visi
šventieji metai
A
EVANGELIJA Mt 5, 1 - 12a
Matydamas minias, Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo. Prie
jo prisiartino mokiniai. Atvėręs lūpas jis mokė: „Palaiminti
turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė. Palaiminti
liūdintys: jie bus paguosti. Palaiminti romieji: jie paveldės žemę. Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo: jie bus
pasotinti. Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo. Palaiminti
tyraširdžiai: jie regės Dievą. Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo
vaikais. Palaiminti persekiojami dėl teisumo: jų yra dangaus karalystė. Palaiminti
jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia.
Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje.
MINTYS PAMĄSTYMUI
Šventumas -
tai visos Dievo tautos bendras pašaukimas ir iš kiekvieno to laukia Jėzus. Šiandien
Mišių Evangelijoje siūloma Kalno pamokslo ištrauka apie Jėzaus palaiminimus,
mums duoda galimybę šį-bei-tą suprasti apie tą Jėzaus svajonę. Mes
„palaimintais" vadiname tuos, kurie gyvenime patyrė žemiškosios laimės, sukaupė
turtų, užtikrino sau ir artimiesiems patogų gyvenimą, tuos, kuriems viskas
sekasi, tačiau Jėzus yra kitokios nuomonės. Jis tvirtina, kad palaiminti yra
beturčiai dvasioje, prispaustieji, ištroškę teisybės, persekiojamieji. Gal
kartais ir sunkoka suprasti, kad tai skelbia Evangelija, Geroji naujiena! Iš
tiesų tai ir yra nauja, tai, ko iki tol pasaulis negirdėjo ar nemanė, jog tokie
žmonės gali save vadinti palaimintais. Jei Jėzus būtų pasakęs, kad palaiminti
yra turtingieji, sveikieji, gražuoliai, stiprieji, apie kokią naujieną galėtume
kalbėti? Jėzus svajojo apie tokį mūsų kuris įsikūnija ir įvykdomas ten, kur mes
esame pašaukti gyventi. Kartais kunigui tenka susidurti su žmonėmis, besiskundžiančiais
savo likimu ir tai dangstančiais savo tuo momentu neįvykdomomis svajonėmis:
„Jei mano vyras būtų kitoks, tikrai galėčiau daugiau padėti kitiems...", „Jei
nereiktų prižiūrėti sergančios mamos, galėčiau labiau įsijungti į parapijos
veiklą...", „Jei mano kaimynai būtų kitokie, tai man tikrai pavyktų geriau
paliudyti savo tikėjimą..." Šios dienos šventė primena mums, kad kaip tik ten,
kur gyvename: su tokiu vyru ir tokia žmona, su tokiais tėvais - senais ar
jaunais, su tokiais kaimynais, su tokiais mokyklos ar darbo draugais esame
pašaukti šventumui, kuris, kaip Dievo sėkla, yra įdiegtas mūsų širdyse. Reikia
tik neužgniaužti to kvietimo, bet atsiliepti į jį visa savo būtimi, savo gyvenimu
Dievo artumoje. Dievo artumas mums padeda rasti prasmę ir prispaudime, ir
sunkumuose, veda į vidinį džiaugsmą, kurį patyręs, žmogus žino, jog tai viršija
visa kita. Juk būti šventu kaip tik ir reiškia: būti su Dievu...
ŠVENTŲJŲ
MINĖJIMAI
11.03
Šv. Martynas Poresas, vienuolis
11.04 Šv. Karolis Boromėjus, vyskupas