2012 02 19      VII-asis eilinis sekmadienis            metai B

EVANGELIJA  Mk  2,  1 - 12

Po kelių dienų, kai Jėzus vėl atėjo į Kafarnaumą, žmonės išgirdo jį esant namuose, ir tiek daug prisirinko, jog nė prie durų nebeliko vietos. O jis skelbė jiems žodį. Tada keturi vyrai atnešė paralyžiuotą žmogų. Negalėdami dėl minios prinešti jo prie Jėzaus, jie praplėšė stogą namo, kur jis buvo, ir, padarę skylę, nuleido žemyn neštuvus, ant kurių gulėjo paralyžiuotasis. Išvydęs jų tikėjimą, Jėzus kreipėsi į paralyžiuotąjį: „Sūnau, tau atleidžiamos nuodėmės!" Tenai sėdėjo keletas Rašto aiškintojų, kurie svarstė savo širdyje: „Kaip jis drįsta taip kalbėti? Juk jis piktžodžiauja! Kas gi gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?!" Jėzus, iš karto savo dvasia perpratęs jų mintis, tarė: „Kam taip manote savo širdyje? Kas lengviau - ar pasakyti paralyžiuotam: 'Tau atleidžiamos nuodėmės', ar liepti: 'Kelkis, pasiimk neštuvus ir vaikščiok'? Bet, kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint galią atleisti žemėje nuodėmes, - čia jis tarė paralyžiuotajam, - sakau tau: kelkis, imk savo neštuvus ir eik namo!" Šis atsikėlęs tuojau pasiėmė neštuvus ir visų akyse nuėjo sau. Visi be galo stebėjosi ir šlovino Dievą, sakydami: „Tokių dalykų mes niekad nesame matę".

MINTYS  PAMĄSTYMUI

  Praeitą sekmadienį Mišių metu girdėjome Evangelijos ištrauką, pasakojančią apie raupsuotąjį, prašiusį apvalymo, ir Jėzus tą prašymą išklausė. Šiandien susiduriame su kitu ligoniu, paralyžiuotu žmogumi, kurio likimas kažkiek panašus į ano raupsuotojo, bet drauge ir skirtingas, nes jį pas Jėzų atnešė bičiuliai. Šiuos du pagydymus sieja viena bendra mintis: nuodėmė yra visokio blogio šaltinis ir tik išsivadavus iš jos galima atgauti kūno ir sielos sveikatą. Pasakodamas apie paralyžiuotojo pagydymą Morkus atkreipia savo klausytojų dėmesį į tai, kaip Jėzus vertina pas jį atneštą ligonį. Jėzus, kreipiasi į ligonį: „Sūnau"... Tai kreipinys, skirtas kiekvienam iš mūsų, kurie nuodėme esame susiję su tais nelaimingaisiais. Mes negalime būti tapatinami su mūsų ligomis, nelaimėmis, su mūsų nuodėmėmis. Mes visų pirma esame ir amžinai būsime „sūnūs", Dievo vaikai. Nuo to kreipinio prasidėjo ir aprašomas stebuklas, po kurio buvęs paralyžiuotasis, pasiėmęs neštuvus, išėjo laimingas namo, o visa minia šlovino Dievą. Lieka tik pagrindinis klausimas: ar jie sugebėjo suprasti, kad labiausiai Dievo galybė pasireiškė ne pačiame pagydyme, o žmogaus išvadavime iš nuodėmės pančių? To nepajėgia suvokti ir šių laikų žmonės, nes, jų nuomone, šiais laikais nuodėmių labai maža. Kad būtum pavadintas nusidėjėliu, dabar reikia būti teroristu ar vaikų prievartautoju, o visa kita labai lengvai priskiriame blogiems įpročiams ar nekaltiems prasižengimams. Ištikus nelaimei, panašiai, kaip Evangelijoje aprašyti ligoniai, vaikiškai tebeklausiame: „Už ką man tai? Ar iš tikrųjų mano prasižengimai tokie sunkūs? Ko Dievas nori iš mano gyvenimo?" Tuo tarpu Dievas nieko iš mūsų nenori. Vienintelis dalykas, kurio Dievas trokšta mums, yra mūsų laimė, ir Jis žino, kaip tą laimę galime pasiekti. Nuodėmė yra blogis, nes mums atneša blogį. Kaip tik todėl mes ir privalome labiau susirūpinti dėl savo nuodėmių, nes šiuo atveju rizikuojame savo gyvenimu, savo vidine tiesa, kurią Dievas pažįsta ir padeda pažinti mums patiems.

SKELBIMAI

ŠVENTŲJŲ  MINĖJIMAI

02.21  Šv. Petras Damijonas, vyskupas, Bažnyčios mokytojas

02.23  Šv. Polikarpas, vyskupas, kankinys