2012 06 03                    Švč. Trejybė                              metai B

EVANGELIJA  Mt  28,  16- 20

Vienuolika mokinių nuvyko į Galilėją, ant kalno, kurį jiems buvo nurodęs Jėzus. Jį pamatę, mokiniai parpuolė ant žemės, tačiau kai kurie dar abejojo. Tuomet prisiartinęs Jėzus prabilo: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos".

MINTYS  PAMĄSTYMUI

  Jėzus Kristus - Dievas, tapęs žmogumi, - leido mums žvilgtelėti į vidinį Dievo gyvenimą. Jame išvystame visiškai netikėtą dalyką: slėpiningasis Dievas nėra begalinė vienatvė, jis - meilės įvykis. Yra Sūnus, kalbantis su Tėvu. Ir abu jie yra viena Dvasioje, toje, galima sakyti, dovanojimo ir mylėjimo, meilės Aplinkoje, kurioje jie yra vienas vienintelis Dievas. Šv. Irenėjas Lionietis († 202) sako: „Be Dvasios negalėtume laikytis Dievo žodžio, o be Sūnaus niekas nepriartėtų prie Tėvo, nes Tėvo pažinimas - tai Sūnaus pažinimas, o Sūnaus pažinimas galimas tik per Šventąją Dvasią." Krikščionio tikėjimo kelias prasideda Krikštu (Rom 6, 4), kurio dėka Dievą galime vadinti Tėvu, ir baigiasi išėjimu per mirtį į amžinąjį gyvenimą į vienybę su Tėvu per Jėzų Kristų. Dovanodamas Šventąją Dvasią, jis norėjo visus į jį tikinčiuosius įtraukti į savo šlovę (Jn 17, 22). Išpažinti tikėjimą į Trejybę - Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią - reiškia tikėti į vienatinį Dievą, kuris yra meilė (1 Jn 4, 8);  Pasaulyje ir Visatoje visa būtis iki mažiausių dalelyčių yra būtis bendrystėje, santykyje, todėl ir atspindinti Dievo bendrystę - kuriančią meilę. Viskas ateina iš meilės ir siekia meilės, be abejo, skirtingais pažinimo ir laisvės lygmenimis. Iš tokios Dievo tikrovės kyla tam tikras žmogaus paveikslas, asmens samprata. Jei Dievas yra dialoginė vienybė, buvimas palaikant santykį, tai žmogus, sukurtas pagal jo paveikslą ir panašumą (Pr 1, 26), pašauktas įgyvendinti save per pokalbį, susitikimą, būti per santykį. Visuomenėje, draskomoje globalizacijos ir individualizmo tendencijų, Bažnyčia pašaukta liudyti bendrystę Ši bendrystė tai artimos jungties su Dievu ir visos žmonių giminės vienybės ženklas bei įrankis" („Lumen gentium", 1). Bažnyčios mokymas, susiformavęs iš tokio požiūrio į Dievą ir žmogų, kviečia rinktis Dievo pirmenybę: visas žmogaus gyvenimas ir darbas priklauso nuo pirmosios vietos užleidimo Dievui, ne Dievui bendrąja prasme, bet vardą ir veidą turinčiam Viešpačiui, Sandoros Dievui, išvedusiam tautą iš Egipto vergijos, prikėlusiam Kristų iš numirusių ir trokštančiam vesti žmoniją į taikos ir teisingumo paženklintą laisvę. Iš tiesų, kaip smarkiai pasikeistų pasaulis, jei šeimose, darbo ar studijų bendruomenėse santykiai būtų puoselėjami bendrystės dvasia, kai kiekvienas gyvena ne tik su kitu, bet ir dėl kito bei kitame. Juk vien meilė - tokia, kai gyvename santykiu ir gyvename, kad mylėtume ir būtume mylimi, - padaro mus laimingus.

SKELBIMAI

ŠVENTŲJŲ  MINĖJIMAI

06.05  Šv. Bonifacas, vyskupas, kankinys

06.06  Šv. Norbertas, vyskupas

06.09  Šv. Efremas, diakonas, Bažnyčios mokytojas