2012 06 24 Šv. Jono Krikštytojo gimimas (Kauno arkivyskupijos globėjas)

EVANGELIJA  Lk  1,  57 - 66. 80

 Ir vėl jis kalbėjo: „Su Dievo karalyste yra kaip su žmogumi, kuris beria dirvon sėklą. Ar jis miega ar keliasi, ar naktį ar dieną, sėkla dygsta ir auga, jam visiškai nežinant kaip. Žemė savaime duoda vaisių: pradžioje želmenį, paskui varpą, pagaliau pribrendusį grūdą varpoje. Derliui prinokus, žmogus tuojau imasi pjautuvo, nes pjūtis atėjo". Jėzus dar sakė: „Su kuo galime palyginti Dievo karalystę? Arba kokiu palyginimu ją pavaizduosime? Ji - tarytum garstyčios grūdelis, kuris, sėjamas dirvon, esti mažiausias iš visų sėklų žemėje, bet pasėtas užauga, tampa didesnis už visas daržoves ir išleidžia tokias plačias šakas, kad jo pavėsyje gali susisukti lizdą padangių sparnuočiai". Daugeliu tokių palyginimų Jėzus skelbė žmonėms žodį, kiek jie sugebėjo suprasti. Be palyginimų jiems jis nekalbėdavo, o savo mokiniams skyrium viską išaiškindavo.

MINTYS  PAMĄSTYMUI

   Jau nuo I a. po Kristaus Bažnyčia savo liturginiame kalendoriuje prisimena tiek angelo žinią Zacharijui, tiek ir Jono gimimą būtent tomis dienomis. Apie Joną Krikštytoją mums kalba ne vien tik Naujasis Testamentas, bet taip nekrikščioniški šaltiniai. Žydų istorikas Juozapas Flavijus († 100), savo veikale „Senovės Judėja", mums pristato Joną, kaip pamaldų ir dorybingą mokytoją, kuris krikštijo prie Jordano upės, bet galiausiai buvo karaliaus Erodo Antipos († 39) įsakymu įkalintas ir nukirsdintas Makeronto forte šalia Negyvosios jūros. Tarp visų šventųjų, būtent jo globai yra skirta daugiausia bažnyčių pasaulyje. Net dvidešimt trys popiežiai pasirinko jo vardą, kuris išvertus iš hebrajų kalbos reiškia „Dievo malonė". Nusenę Jono tėvai jau nebesitikėjo susilaukti kūdikio, nors ir pats būdamas kunigu tėvas Zacharijas, buvo praradęs bet kokią viltį, jog jo maldos gali būti išklausytos. Tarp šios nevilties ir liūdesio suskamba Dievo pažadas, priverčiantis visus suklusti ir, gimus kūdikiui, vienas kitą klausinėti: Kaip manai, kas bus iš to vaiko? Jono gyvenimas prašoka visus giminaičių lūkesčius. Jį norėjo pavadinti tėvo vardu, Zachariju, tačiau, klausydama Viešpaties žodžio, prabyla motina: O ne, jis vadinsis Jonas. Tiesa, jis nepasuko savo tėvo keliu, netapo kunigu, kaip kad būtų reikalavusi tautos ir tikėjimo tradicija. Vienok, nežiūrint to, pats Išganytojas pasakys, jog tarp gimusių iš moters nebuvo didesnio už Joną Krikštytoją. Mes žinome, jog Jonas Krikštytojas tikrai vėliau tapo naujos eros tikėjime skelbėju ir šaukliu. Kalbant apie Joną Krikštytoją, reiktų pripažinti, jog jis niekaip neįtilpo į to laiko visuomenės nustatytus rėmus. Vienok nei jo asketiškas gyvenimas, nei griežti reikalavimai, raginimai atsiversti jam nesutrukdė atrasti, parodyti minioms ir nusilenkti pasaulio Išganytojui. Dievas į pasaulį pašaukia žmogų ne tam, kad jis papuoštų praeitį, bet kad parengtų ateitį. Bene sudėtingiausias dalykas šiame kelyje - tai paties žmogaus sugebėjimas suvokti savo pašaukimą. Tik labai nedaug kam pavyksta iš tiesų išgirsti, kam jį šaukia pasaulio Kūrėjas. Apie tuos žmones mes sakome, jog jie keičia pasaulio veidą, nuskaidrina jį, veda žmones į šviesą. Jonas kviečia Krikštui, kaip ženklui naujai pasišvęsti ir apvalyti savo gyvenimą prieš Dievą. Supraskime, kad Dievui galima tarnauti tik pasišventus meilei ir tiesai.

SKELBIMAI

Šventųjų  minėjimas

06.27  Šv. Kirilas Aleksandrietis, vyskupas, Bažnyčios mokytojas

06.28  Šv. Ireniejus, vyskupas, kankinys

06.29  Šv. Petras ir Paulius, apaštalai

06.30  Pirmieji šventieji Romos Bažnyčios kankiniai